Motinystės instinktas

Šis įrašas nelabai susijęs su mano dienoraščio tema. Bet kitokio (to apie nieką ir kates) viešai nerašau, tad tiek to. Vakar buvau LOGINe. Iš pradžių buvo nuobodoka – nieko labai naujo, pranešėjai nemokėjo sudominti publikos. Laimei, A.Olšauskas (apie save kaip prekės ženklą) ir D.Bagdžiūnas (apie netradicinę reklamą) prasklaidė nuobodulį, o Laimikis.lt gatvės akcija (apie ją nebuvau girdėjusi) taip pat pasirodė įdomus dalykas.

Galiausiai, pats įdomumas laukė pabaigoje, nes L.Donskis iškėlė klausimą – ar šiuolaikiniai žmonės ne pernelyg atviri, nesaugantys savo privatumo? Juk dabar daugybė žmonių viską apie save rašo dienoraščiuose (bloguose), facebookuose ir kt. Iš pradžių tikrai patikėjau tuo, kad jau reikia baigti man per visus galus atvirauti. Klausimas, aišku, ne naujas, tačiau jo mintys privertė labiau apie tai susimąstyti.

„Kai sunaikinamas privatumas, sunaikinamas saugumas“. Šią mintį L.Donskis pristatė Mėlynbarzdžio pavyzdžiu. Mėlynbarzdis neleidžia žmonai įeiti į vieną kambarį, o kai ši nusižengia ir įeina, sunaikinamas Mėlynbarzdžio saugumas (ten randamos nužudytos merginos). Gal žiaurokas pavyzdys, bet perkeltine prasme taip tikrai perteikiamas žmonos nepasitikėjimas-neištikimybė ir vyro privatumas. Po to jis užsiminė apie „Utopiją“, kurioje visi žmonės viską darė viešai, nes jei 5 žmonės ką nors darydavo atskirai, tai jau buvo laikoma sąmokslu. Aš ir vėl prisiminiau tą vaikystės idilę, kai bendrabutyje gyvenau tarsi „Utopijoje“ – visų kaimynų kambariai nebuvo rakinami, vaikai buvo prižiūrimi pakaitom tai viename bute, tai kitame, kad kiti tėvai tuo metu galėtų pasilinksminti. Čia bet kurią akimirką galėjo atsidaryti durys ir ateiti kaimynė pasiskolinti druskos. Ir man tai patiko. Patiko, nes visas bendrabutis buvom kaip viena didelė šeima, neturinti paslapčių, užtat turinti daugybę linksmų bendrų akimirkų. O dabar aš nepažįstu savo daugiabučio kaimynų, su jais beveik niekad nesisveikinu (gėda, deja, taip). Užtat mane gatvėje atpažįsta nepažįstami žmonės, kurie skaitė mano dienoraštį ar matė mano nuotraukas mano ar mano vyro tinklaraščiuose. Ir tie žmonės apie mane žino daugiau, nei mano kaimynai.

Na ir dar tas facebookas. Va jis gal dar pavojingesnis. Ten visokio plauko tavo pažįstami – ir labai artimi, ir giminės, ir bendradarbiai, ir darbo partneriai. Čia rizikinga kelti nepadorias nuotraukas ar ką nors nepadoraus rašyti. Nors iš kitos pusės, visi turi to nepadorumo, ir kai pradedi bendrauti su žmogumi neformaliai, net kiek pernelyg asmeniškai, darbiniams santykiams tai netgi praverčia. Bent kol kas, kol nesusidūriau su kitais atvejais. Visgi abejoju, ar A.Olšausko patarimas kuo daugiau apie save savo tikru vardu ir pavarde visko prirašyti internete, kad googlas rastų, yra geras. Vien jau dėl to, kad, jei rašysi daugybę tinklaraščių savo tikra pavarde, apie tai sužinojęs tavo darbdavys gali suabejoti, ką darai darbo metu.

Grįžtam prie L.Donskio minčių. Anot jo, žodis „idiotas“ kilo iš Antikos laikais taip vadintų vergų. Jie buvo laisvi, galėjo turėti ką panorėję, tačiau nuo kitų skyrėsi tuo, kad neturėjo teisių į viešumą. Taigi viešumas tuomet buvo vertybė. Žmonės ir dabar „džiaugsmingai veržiasi prarasti savo privatumą“, eina į visokius realybės šou. Turiu pripažinti, kad man irgi malonu paviešinti tam tikrus privačius dalykus. Dėl ko? Dėl savigarbos? O gal dėl „emocinio alkio“, kaip sakė Jakaterina Lavrinec? Kai tik ką nors tokio paviešini, pasipila komentarai, gauni dėmesio, užsimezga kontaktas. Realiame gyvenime to emocinio ryšio likę nedaug, tik tarp sutuoktinio, gal retkarčiais tarp draugų.

Na o tą vieną nediduką užrakintą kambarį visgi turi kiekvienas, kad ir kiek paslapčių atvertum.

Patiko (0)