Be melo nebūtų kūrybos?
Vakar žiūrėjom filmą „Invention of lying” apie tai, kas būtų, jei žmonės nemokėtų meluoti. Įdomus ir net šokiruojantis požiūris (kaži kaip šį filmą pažiūrėtų bažnyčios atstovai). Niekad nesusimąsčiau, kad komplimentai ir netgi fantazija - taip pat melas. Juk be gebėjimo sakyti ne tai, kas tikra, jų nebūtų. Visi įžeidinėtų vieni kitus, nes sakytų viską, ką galvoja. Nebūtų nei fantastinių knygų, nei filmų, nei kitokio meno.
Tačiau susimąsčiau, kaip mažo vaiko galvelėje gimsta gebėjimas fantazuoti. Ar jis tuo pačiu metu jau moka ir meluoti? Mažylės pirmas melas prasidėjo, kai tėvelis pamokė vadinti daiktus ne savais vardais, pvz., vadinti šunį drambliu ir kt. (savitas humoras). Taigi ją fantazavimo-juokavimo-melo tarsi išmokė tėtis? O piešti tai, ko nėra tikrovėje, ji pradėjo pati, tiesa, kiek vėliau. Dabar, pavyzdžiui, piešia arklį su 8 kojomis, o kai paklausiu, kodėl tiek kojų, pasako, kad reikia. Dar ji dažnai sako „nenoriu”, „nepatinka”, „išeik”, nors visai taip negalvoja, tiesiog yra supykusi. Tai irgi savotiškas vaikiškas melas.
patiko (0)
Rašyti komentarą