Nuo dinozaurų iki prezidentūros
Savaitgalis buvo margas. Penktadienį po darbo užlėkėm pasižiūrėti Dinozaurų į Ozą. „Ledynmetis“ – vienas iš mėgiamiausių mažylės filmų, ji vis prašo – „įjunk dinozaurus“. Dinozaurai, jai be abejo patiko - reikėjo kiekvieną apkabinti ir nusifotografuoti. Tėvelis neturėjo fotoaparato, tai teko fotografuoti telefonu.
Šeštadienį vyko pavėluotas mažylės Jamaha mokyklėlės kalėdinis renginukas. Mažylę aprengiau baltu kiškučiu (su ausytėmis ir baltu pūstu sijonėliu). Salėje ji susirado dar dvi tokias kiškutes ir juokingai vaikščiojo visos trys, susiėmusios už rankų. Kai prasidėjo koncertas, kuriame dalyvavo visi mažieji, prasidėjo ir chaosas. Mažylė nejaukiai jautėsi prie svetimų žmonių, nenorėjo duoti rankos nepažįstamiems vaikams ir t.t. Dar visus vaikus viliojo balionai, kurių buvo prismaigstyta scena, ir kurių nebuvo galima pasiimti iki renginio pabaigos. Na, bet apskritai, vaikams buvo linksma. Galiausiai, gavo tą išsvajotą geltoną balioną ant pagaliuko. Šiek tiek to chaoso gyvai>>
Šeštadienio vakarą į svečius atvažiavo mažylės nedraugė Nelė – nedraugė todėl, kad jos abi visada pešasi (su kitais vaikais mažylė dažniausiai sutaria). Kai tik pasakėm, kad ji atvažiuos, mažylė tuoj pareiškė – „gerai, aš Nelę mušiu“ ir pareikalavo paslėpti aukštai jos brangiausią iš žaislų – vaikštantį šuniuką, kad Nelė nepaimtų. Iš pradžių abi mergytės pabendravo, bet galiausiai, vėl pradėjo peštis, nes abiem vis reikėdavo to paties žaislo. Taip jom bebendraujant-besipešant, nusprendėm jas išvežti močiutėms, o patys išlėkti į miestą. Taip ir padarėm, už ką ryte buvau pasmerkta mamos, neva atvežėm rėkiantį-sergantį vaiką. Kai pasakiau, kad važiuos pas močiutę, mažylė apsidžiaugė, atsisveikino ir išvažiavo laiminga, tačiau pas senelius kažkodėl pasigedo manęs ir sunkiai nakvojo naktį. O aš tą naktį ir kitos dienos rytą pasijaučiau tarsi paauglė – klube Woo tarp jaunų veidų, o grįžusi – kaip prasikaltėlė sulaukusi priekaištų iš mamos.
Nepaisant visko, sekmadienį dar išsiruošėm į nemokamą renginį vaikams Prezidentūroje. Buvo įdomu pereiti metalo detektorius tarsi oro uoste, o po to patekti tarsi į kitą šalį. Lėlių teatro aktoriai parodė spektaklį „Pasaka apie vėžliuką“, lyg tyčia tą vienintelį, kurį mes su mažyle jau buvom mačiusios. Tačiau mažylei jis antrą kartą net dar labiau patiko, jau laukė varlyčių ir liūto. Tėvelis, nors ir pavargęs iš vakar dienos, sakė, kad spektakliukas žiūrėjosi neblogai, su vaikiškais-nevaikiškais intarpais, kad ir pvz., „kiskis piskis“ (mažylė būtent taip ir sako). Po spektaklio koncertavo vaikų etnografinis ansamblis. Prisiminiau seną smagų liaudies žaidimą „Kurapkytė rugiuos“. Mažylei pasiūliau pažaisti-pašokti kartu su vaikais, bet ji nenorėjo duoti rankytės nepažįstamiems vaikams, net nelipo man nuo kelių. O po to pagalvojau, kad nors man, kaip lituanistei-etnologei visi tie papročiai gražūs, visgi mergaitės, aprengtos ilgais sijonais atrodo kažkaip nevaikiškai ir nešiuolaikiškai. Kaži, kiek vaikams tai artima, juolab dainos apie laukų darbus. Panašiomis mintimis pasidalijo ir tėvelis. Pramoginių šokių grožis kovoja su mano patriotiška tautine tapatybe.
patiko (0)
Rašyti komentarą