Pirmas apsilankymas Lėlių teatre
Sekmadienį mažylę pirmą kartą nuvedžiau į Lėlės teatrą. Žiūrėjom spektakliuką „Pasaka apie vėžliuką“. Mažylė prasėdėjo tyliai, įsispraudusi tarp vaikų (Mažoji salė buvo ankšta ir sausakimša), ypatingos jos reakcijos nemačiau. Tačiau buvo keli neigiami veiksniai, kurie ją veikė - 1. priešais mažylę sėdėjo didesni vaikai, tad jai vis teko dairytis per jų alkūnes, 2. spektaklio žodžiai buvo gana reti, frazeologiniai, gali būti, kad jai nesuvokiami. 3. šalia sėdėjo jos bendraamžis Matas, kuriam anaiptol spektaklis nepatiko, nes kas 5 min. klausinėjo, kada eisim namo. Po spektaklio paklausta, ar patiko, mažylė atsakė “patiko”. Kai to paties paklausiau vakare, pasakodama įspūdžius seneliams, mažylė pareiškė, kad ne ir pradėjo prašytis į teatrą, kur rodo pelytę (išsiaiškinau, kad turi omenyje Skalvijos kino teatre rodytą animacinį filmą). Bet kuriuo atveju, sprendžiant iš to, kad ji spektaklio metu namo tikrai nesiprašė, manau, teatras jai tiko. Apskritai jai tinka bet kokia veikla „už namų sienų“, nes vos mums grįžus namo po darbo, mažylė tuoj prašosi kur nors važiuoti, taip jai tie namai per dieną būna pabodę. Visiškai priešingai, nei jos bendraamžiui Matui, kurį įkalbėti išeiti iš namų būna sunku. Gal tikrai tai įgimtas sangviniškas temperamentas (nuolatinė nuotaikų kaita- nuo beprotiško juoko iki ašarų ir noras ko nors naujo). O gal ji perėmė mūsų gyvenimo būdą, nes patys nenorim sėdėti namuose ir vis ieškom kur išbėgti bent savaitgalį.
patiko (0)
Rašyti komentarą