BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sitges prieš Barseloną: pajūrys prieš muziejus

Per šias rudens moksleivių atostogas nusprendžiau aplankyti Barseloną. Pamaniau, kad galėsim ir prie
jūros pabūti, ir mieste daug ką pamatyti. Su nostalgija prisiminiau mūsų dviejų pirmąją kelionę į Lloret de Mar.
Nusprendėm apsigyventi pajūryje Barselonos priemiestyje Sidges. Deja, gyvenamoji vieta, pasirodė, ne itin tinkama dėl keleto priežasčių:
1. Kelias iš Barselonos į Sitges buvo mokamas (6,70 Eu į vieną pusę), galiausiai, pradėjom važinėti serpantinais aplink kalnus. Dukros vis retkarčiais pasiskųsdavo, bet didesnių bėdų nebuvo.
2. Gyvenom visai šalia bažnyčios, kurios bokštas mušdavo kas 15 min.: 15 min po X valandos - 1 kartą, 30 min. po - 2 kartus, 45 min. po - 3 kartus, X val - 4 kartus + tos valandos skaičių + (po 5 min. ) vėl tos valandos skaičių. Visgi kažkodėl jis neerzino, naktį man net patiko sužinoti, kiek valandų, jei būdavau prabudusi.
3. Automobilį teko statytis toli nuo butuko, kuriame apsigyvenome.
4. Bute baldai buvo apibrozdinti, indai įskelti. Vaizdelis pro balkoną - į vidinį kiemą su daugybe kitų balkonėlių, prikimštų gėlių vazonėlių ir visokiausių daiktų.
Nepaisant to džiaugiausi, kad gyvenom prie pat jūros, nes kasdien galėjom prie jos pabūti. Beveik kasdien rytus praleisdavom kažkur nuvykdami, o vakarais dar spėdavom pakvėpuoti jūros oru. Vyresnėlė nuolat maudėsi. Kelias dienas praleidom vien Sitgese, tomis dienomis į jūrą jau lindau ir aš, ir mažėlė, nes iš ryto saulutė pakankamai sušildydavo orą ir smėlį. Vakarais nuo 18 val. oras atšaldavo, o iki 19 val. jau būdavo tamsu.
Mūsų programa:
1. Gaudi parkas (jo buvau nemačiusi). Pasirodė, kad parko viduje esantys mozaikų suoliukai ir namukai mokami, o laisvų vietų tai dienai nebuvo. Teko pasigrožėti jais iš viršaus ir pavaikštinėti po smėlio pilis primenančius tiltus. Dar užlipom į kalnelį, nuo kurio gerai matėsi visas miestas.
2. Atradimų muziejus „Cosmo caixa”. Nuvykom, nes tądien lijo lietus. Tikrai įspūdinga vieta. Vien jau muziejaus forma su kabančiu medžiu palieka nepamirštamą įspūdį. Senovės žmonių vaškinės figūros, daugybė atradimų, kuriuos galima išbandyti, akvariumai ir tikras augantis tropikų miškas su gyventojais. Po jo jau maniau, kad nereikia nei akvariumo, nei zoosodo.
3. Zoosodas. Lankėmės jame, kai vyresnėlė buvo pusantrų. Tuomet sodas paliko gerą įspūdį, o dabar, po Belgiško rojaus zoo, neatrodė taip jau stebuklingai. Tačiau pasižiūrėjom dar ir jūrų liūtų pasirodymą, o Vyresnėlė apsidžiaugė pirmą kartą pamačiusi gepardą (kad ir sergantį, su baltai aptraukta akimi). Mažėlė - zoo radusi žaidimų aikštelę su karstynėmis.
4. Akvariumas. Vandens tunelis su didžiulėmis žuvimis ir rykliais mums nebebuvo naujiena po Danijos legolendo, nors stebėti žuvis visuomet įdomu. Dukroms įdomiausias pasirodė akvariumas su rajomis, kuriame rajas buvo galima stebėti iš šono - iš viršaus ir iš apačios, įlindus į tunelį. Tarp įprastų rajų pirmą kartą pamatėm leopardines. Dar čia buvo pingvinų. Pats akvariumas išpuoštas helovino proga - po vandeniu žmonių griaučiai ir pan.
5. Salvadoro Dali muziejus Figerase. Jį lankėm dviese prieš 15 metų. Šįkart viskas atrodė naujai, dalis salių tarsi iš viso nematyta. Vyresnėlė irgi buvo sužavėta.
6. Magiškasis Barselonos fontanas dukroms po Druskininkų fontano irgi nebuvo naujiena. Pirmąkartą atvažiavę sekmadienį nusivylėm, mat rudens laiku jis veikia tik penktadieniais ir šeštadieniais. Galiausiai atvykus po savaitės Mažėlė zyzė, kad fontanas negražus - ji tiesiog norėjo miego (po 21 val. ispanų laiku) ir pyko, kad fontanas taškosi. O mane užbūrė. Koks vis dėlto jis didžiulis! O dar tie visi kriokliukai ir fontaniukai nuo pat pilies iki gatvės pabaigos.
7. Gaudi „Casa Batlo”. Lankėmės pirmą kartą. Nepaisant to, kad iš anksto per internetą nusipirkom bilietus 9-tai val., teko pralaukti eilėje iki beveik 11 val. Vis dėlto buvo verta, nes namas iš tikrųjų magiškas. Mažėlė buvo patenkinta gavusi ausines ir telefoną, per kurį žiūrint atgyja namo sienos (išplaukia vėžlys, išauga grybas, pražysta gėlės ir pan.). Šie efektai suteikia namui dar daugiau magijos, nors kyla pavojus, kad nepamatysi to, kas yra iš tikrųjų, nes ir iš tikrųjų visko tiek daug neįprasto ir gražaus. Namo sienos išklotos plytelėmis, mozaikomis, vaizdą lenkiančio stiklo tarsi būtum butelio viduje.
8. Karnavalas. Būdami Barselonoje patekom į animacinių filmų herojų festivalį Mango - iš jo į gatves plūdo pokemonai, raganos, elfai ir t.t. Sitgese Helovino atributika buvo įdomiai papuoštos vitrinos ir barai, o Helovino naktį gatves užplūdo persirengę vaikai, prašantys saldainių ir šiek tiek suaugusių. Patekę į gėjų gatvelę pamatėm Maleficentę - didžiuliais riestais ragais ir didžiuliais batais-kanopomis.
9. La Rambla. Varinis Galilėjus paliko savo teleskopą ir nukeliavo pasišnekučiuoti su bronziniu koubujumi. Vyresnėlė išsižiojo pamačiusi atgyjančias skultūras: „kaip tai įmanoma?”. Užsigeidė nusifotkinti su variniu Johnu Lenonu, nes jis atrodė panašiausias į skultūrą, o Mažėlė - su japone. Aš būčiau pasirinkusi kiną-drakoną, kuris žavėjo savo kostiumu, nors ir gąsdino veido išraiška.
10. Gironas. Grįžom po 15 metų. Buvo smagu pavaikštinėti siaurutėmis gatvėmis ir pasigrožėti spalvingais namais prie upės. Dukroms terūpėjo žaidimų aikštelė, rasta pakeliui.
11. La Sagrada Familia. Per vėlai sugalvojom pasirūpinti bilietais į jos vidų, tad tik apėjom aplink. Su Vyresnėle išžiūrinėjom visus driežiukus, gyvatukus ir vaisius. Aplink aidėjo gręžimas ir kalimas. Kiek laiko ją dar statys? Prieš 15 metų atrodė, kad tetrūksta baigti kelis bokštus, o dabar buvo pristatyta naujų bokštelių.
12. Maistas
Kai vyras pirmą kartą namuose pagamino paeliją, ji iškart tapo abiejų dukrų ir, ko gero, mano pačios mėgstamiausiu patiekalu. Deja, nuvykę į šio patiekalo kilmės šalį, nusivylėm - jis mums vis neįtiko - tai per sūrus, tai per rūgštus nuo pomidorų, tai paprikos pridėta, tai aštuonkojų nėra. Užtat su malonumu valgėm kalmarų žiedus, sepiją, midijas ir langustus. Aš džiaugiausi, kad užkandžiais (Tapes) ispanai laiko ne sumuštinius, bet būtent greitai paruošiamus šių jūrų gėrybių patiekalus. Gal ir gėda, bet turiu pripažinti, kad užsimanę naminio maisto kartą papietavom „Ikėjoj”, o dar dviems vakarienėms nusipirkom šaldytų „Ikėjos” kukuliukų ir bulvių košės.
Pasižiūrėję į Barseloną nuo Montjuik kalno pamatėm daugybę stogų stogelių ir ant jų pridžiaustytų skalbinių. Gyvenimas ir Barselonoje, ir Sitges atrodė netvarkingas, netgi nešvarus, o Vyresnėlė iš kai kurių gatvių eidavo užsispaudus nosį. Nepaisant to, kad jas nuolat plauna mašinos, Vilnius palyginti atrodo toks tvarkingas ir švarus. Dieną prasimaudę jūroje nakt parskridom į savo švarų ir šaltą Vilnių, pasitikusį mus sniego pūga.
Kai Sitges šventėm Mažėlės gimtadienį (tortą atstojo ledai su fejerverku), ji paklausė - „o kai grįšim namo, snigs ir po eglute bus dovanų?”. Jos svajonė beveik išsipildė. Sniegas ir senelių gimtadieninės dovanos. Trūko tik eglutės.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą