BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sūrio kalnai, krioklys virtuvėje, raganos trobelė, judantis bokštas ir upės akis

Vieną neprognozuojamą vasaros savaitgalį vėl pasirinkau Druskininkus, kad turėtume ką veikti, jei netyčia pradėtų lyti. Atsarginiai variantai tokiam orui būna baseinas ir sniego arena. Tačiau šeštadienio oras buvo pakankamai puikus, t. y. nelijo, todėl teko kęsti Mažėlės zyzimą, kada eisim į baseiną. O dar netyčia pataikėm į Druskininkuose vykusią Sūrio šventę ir folkloro festivalį. Bobučių dainos mergiotėms nepatiko. Su Vyresnėlė išragavom sūrį (buvo labai daug pelėsinio rūšių, bet mums neįtiko), išsirinkom po vieną - ji salsterėjusį baltą lietuvišką, aš geltoną latvišką. Tėtis ragavo mugės alų, o Mažėlė užsiprašė giros, kurią netyčia beveik visą ir išpylė. Dar visos trys pasisupom ant didžiulių sūpynių su briedžio galva.

Smėlėto kranto paežery buvo kaip niekad ramu ir tuščia. Įsitaisėm čia pastatytuose sėdmaišiuose ir pagalvojau, kad norėčiau taip amžinybę sėdėti ir žiūrėti į vos vos nuo vėjo judantį ežero paviršių. Ta mano amžinybė tetruko apie 10 minučių, nes Mažėlė nutysė į žaidimų aikštelę, o Vyresnėlė su tėčiu išvažiavo pasivažinėti riedlentėmis. Jie abu šiemet atrado šį naują azartą.

Vakare šiaip ne taip sulaukę vakarienės „House” , pasvajoję prie dainuojančio fontano ir grįžę į nuomojamą butuką aptikom, kad virš viryklės bėga krioklys. Pasirodo, kaimynei iš viršaus trūko vamzdis. Vyrui teko ilgai belstis į duris, kol pagaliau jas atidarė išsigandusi apsimiegojusi senutė.

Kitą rytą pasidavėm Mažėlės prašymui ir nuėjom į vandens parką. Ten, kaip visad teko išsiskirti į dvi komandas - aš čiuožinėju su Vyresnėle, vyras su Mažėle mažajame baseinuke ir atvirkščiai. Diena vėl kažkur greitai prabėgo bebūnant paežery, o kitas rytas jau pasitiko lietumi. Buvau prisirašius nelankytų objektų, kuriuos būtų įdomu pamatyti, maniau, kad viskas nuplauks. Tačiau kol papietavom, lietus liovėsi ir pavyko viską apžiūrėti.
1. Šakočių muziejus. Mažutis, bet smalsu buvo pažiūrėti į aukščiausią Lietuvoje iškeptą šakotį, pamatyti kitų šalių šakočius. Ypač įdomus žalias japoniškas. Mergiotės išsiprašė nupirkti kiekvienai po mažą šakotį. O tai jau galėtų įskaičiuoti į muziejaus lankymo kainą, ar priešingai neimti mokesčio už jo lankymą, jei perki šakotį.
2. Merkinės bokštas. Viršuje judėjo nuo vėjo, tad šįkart ne tik Mažėlė, bet ir Vyresnėlė vos užlipus prašėsi atgal. O vaizdai gražūs - upių vingiai, salos, medžiai.
3. Raganos trobelė ant vištos kojelės. Gražus nameliukas kaip iš pasakos. Tik raganos namie nebuvo, langai užkalti. Žvilgterėjau pro plyšį, viduje stovėjo rašomasis stalas ir net telefonas. Įdomu, ką galvoja jos savininkas, kodėl nepaverčia vaikų mėgstama vieta-kavine.
4. Ūlos akis. Ūlos upės viduryje išsiveržęs šaltinis įdomiai judina vandenį ir primena pulsuojančią akį. Įdomus reiškinys. Vyresnėlė ir vandenį gėrė, paskaičius, kad jis stebuklingas. O mane atgrasė nekoks jo kvapas.

Toks nevisai įprastas buvo ilgasis savaitgalis. Dar išbandėm naują restoranėlį „Toli Toli” , įdomiai įsikūrusį už parduotuvės „Arti arti”. Maistas lyg kažkoks rytietiškas sveikuoliškas, tačiau meniu buvo ir graikiška musaka. Paragavau avinžirnių kremo ir šalavijų sėklų-migdolų deserto. Visai neprastai. „House” su Mažėle išbandžiau įdarytą kalmarą, o „Sicilijoje” nustebino nemaža porcija makaronų su jūros gėrybėmis (tik reikia prašyti be pomidorų padažo ir neaštriai), mergiotės konkuravo dėl mano užsisakytos porcijos. Mažėlė jau visai nebemėgsta picos, o Vyresnėlė, nors ją ir užsisakė, labiau buvo sužavėta mano patiekalu.

Rodyk draugams

Dantukų fėjos ar durų rankenos belaukiant

Mano Vyresnėlei gana ilgai nekrito pieniniai dantys, tad kurį laiką ji jau laukė nesulaukė, kada tai atsitiks, nes bendraamžiai vis pasigirdavo savo šveplom burnom ir jas aplankiusia dantukų fėja arba pelyte.  Pagaliau tai įvyko sausio 12 d. Gerą savaitę ji klibino savo priekinį apatinį dantį, kol sekmadienio vakarą pati išsitraukė. Tuomet nenorėjo miegoti, nes labai knietėjo pamatyti tą dantukų fėją (apie ją svajojo pažiūrėjusi animacinį filmuką „Legendos susivienija“). Po kurio laiko pravirko ir pareiškė, kad nenori, jog dantų fėja jos dantuką išsineštų. Pati rado išeitį - sėdo ir parašė laišką, kuriame paprašė dantuko neišsinešti, bet ir pinigėlį palikti. Dar po kurio laiko pareiškė man, kad jos bendraamžiui M. už vieną dantį pelytė atnešė 20 Lt. Aš buvau nustebinta, ir pasitikslinau, ar tai tiesa. Pasirodo taip - jo mama atsakė, kad tą naktį pelytė neturėjo smulkių pinigėlių. Mano Vyresnėlė kitą rytą gavusi 2 Lt, be abejo, nebuvo sužavėta. Bandžiau ją guosti, kad dantukas mažytis, gal už didesnius daugiau atneša. Teks rašyt fėjai laišką, kad kitąsyk reiks popierinio pinigėlio. 2 Lt jos nesužavėjo dar ir todėl, kad tokių turi taupyklėje, o popierinio nėra turėjusi. Taigi tiek to vargo su dantukų fėja.
Kai aš buvau maža, manęs nelankė nei dantukų fėja, nei dantų pelytė. Klibančius dantis bijojau trauktis pati, o mama mane kamuodavo su tuo sudėtingu durų rankenos metodu. Žliumbdavau, kol mama drebančiom rankom rišdavo vieną siūlo galą aplink klibantį dantį, o kitą - prie durų rankenos. Tada iš baimės žviegdavau, kai mama eidavo uždaryti durų. Niekaip nesuprantu, kas tą kvailą būdą išrado? Dabar vaikai laukia dantukų fėjos arba pelytės. O net, jei ir nelaukia, vis tiek nebijo dantų išsitraukti, nes didžiuojasi jais vienas prieš kitą.
Įdomus gyvenimas - Vyresnėlei pradėjo kristi dantys, Mažėlei - auga. Beje, pasižiūrėjau užrašuose, kad pirmasis Vyresnėlės iškritęs dantis ir išaugo pats pirmasis, kai jai buvo 6 mėnesiai.

Rodyk draugams

Pirmasis apkabinimas ir pirmasis alpinizmas

Vakar mano Vyresnėlė pradėjo rašyti pirmąjį savo dienoraštį. Betvarkydamos kambarį pirmiausia radom piešinukų dienoraštį, kurį kadaise vesdavom kartu (šypsenėlės, orų žymėjimas, įvairūs karpiniai ir lipdukai). Vėliau radom rožinį bloknotą, kuris Vyresnėlei labai patiko. Pagalvojau, kad jai bus gera treniruotė rašyti kažką sau, o ne iš prievartos ruošiant namų darbus, taip ir gimė ta mintis. Įsiklijavo savo nuotrauką, užrašė vardą pavardę. Pirmieji įrašai buvo apie Kalėdas: „Laukiu Kalėdų. Tėtis man nupirko šviečiantį elnią“, „puošiau eglutę“, nes šis savaitgalis buvo toks kalėdinis. Trečias įrašas apie sesės pirmąjį kartą: „Šiandien sesė mane apkabino, nes išsigando dulkių siurblio“. Iš tikrųjų buvo miela pastebėti, kai išgirdusi dūzgiant siurblį, Mažėlė pripuolė prie Vyresnėlės ir ją apsikabino. Vyresnėlė buvo be galo sužavėta ir vis klausė, kada ji dar taip apsikabins.
Na, o Mažėlė pastaruoju metu įveikia nemažai vaikiško „alpinizmo“ pirmųjų kartų - iš pradžių pati užsikorė ant arklio-sūpynių, vėliau nustebino tėtį staiga atsidūrusi ant sofos, o mane net išgąsdino staiga pradingusi iš akiračio ir sučirškusi ant miegamojo lovos.

Rodyk draugams

Berniukiški žaidimai

Suolo draugas R. pakvietė Vyresnėlę švęsti savo gimtadienio Lazerių arenoje. Be jos gimtadienyje buvo tik dar viena mergaitė, nepaisant to, jai taip patiko šaudytis, kad užsimanė ir savo gimtadienį čia švęsti. Keistoka būtų, nes paprastai per jos gimtadienį būna tuntas mergiočių ir tik keli berniukai. Beje, klasėje jau turi naują simpatiją – blondiną Liną.

Rodyk draugams

Kas bus mano vyras…? Mama, gal tu išrink

Kai išleistuvių dieną atėjom į darželį, vaikai puošėsi, o prie Vyresnėlės tuoj prišoko Kajus (viena diena jaunesnis berniukas) ir paprašė užsagstyti jam marškinius. Buvo taip miela žiūrėti, kaip ji jam padeda. Vyresnėlė vėliau man pašnibždėjo į ausį, kad Kajus ją darželyje pasigaudavo WC, neleisdavo praeiti ir bučiuodavo, ir jai tai patiko, nors Povilas už jį ir gražesnis (kažkada sakė, kad bus jos vyras). Dar Vyresnėlė turi gerą draugą kaimyną Matą (jaunesnį 12-ka dienų), kuriam nuolat nori pirkti dovanas (perka viską su kempiniuku, nes jis šiam patinka). Aš jos ir užklausiau - tai kas vis dėlto bus tavo vyras? Ji atnešė man savo diplomą su visų darželio grupės berniukų nuotraukom ir pasakė - mama, gal tu išrink?. Buvo išties juokinga. Pasakiau, kad mokykloje susipažins su dar daug berniukų ir turės dar laiko apsispręst. Jai toks mano atsakymas tiko. Taip įvyko pirmas rimtas mamos ir dukros pokalbis apie vyrus.

Rodyk draugams

Teisė į šveplavimą…

Kadangi man ir dar keliems tėvams paliko didelį įspūdį vienas eilėraštis iš išleistuvių vakaro, susiradau jį:
Lauryna Luničevaitė - Žmogaus teisės

Visi turi teisę į skėtį,
Į savo širdies plakimą.
Visi turi teisę mylėti
Aistringai ir be praradimų
Visi turi teisę į saulę,
Į debesis, miegą, vyną (pakeista - buvimą),
Į savo paties apgaulę,
Į savo paties neigimą,
Į pilną stiklinę pieno,
Į mažą kvailą šuniuką
(tačiau nesakyt “jis mano”
tik švelniai glostyt kailiuką).
Visi turi teisę žaisti
Ir jei patinka - švepluoti.
Visi turi teisę geisti
Ir apie tai negalvoti.
Visi turi teisę kartą
Išbėgt basi į lietų,
Per šaltį pamiršti paltą
Ir kojines sukeisti vietom.
Dar turi teisę sapnuoti,
Kad skrenda arba krinta.
Visi turi teisę bijoti,
Netgi kai tai nerimta.
Visi turi teisę į tėtį,
Mamą ir tikrą draugą.
Visi turi teisę liūdėti
Ir garsiai verkti kai skauda.
Save, pasaulį ir Dievą
Visi turi teisę kurti.
Laikyti per speigą žiemą
Rankoj vaiko rankutę.
Visi turi teisę į žodį,
Jausmą ir prisiminimą.
Visi turi teisę svajoti
Ir juoktis kada juokas ima
Ir teisę viską iškęsti
Dėl truputėlio teisybės.
Visi turi teisę tęsti
Šį sąrašą lig begalybės.

Rodyk draugams

Ir Pelenės šaudo iš lanko

Mano Vyresnėlė, kaip ir dauguma mergaičių, pradėjo žavėtis princesėmis, tiesa, gerokai vėliau, tik nuo 5-erių. Tačiau žavesys princesėmis nuolat keičiasi. Iš pradžių jai labiausiai patiko Gražuolė Bela, nes ji vilki geltoną suknelę (ši spalva buvo jos mėgstamiausia), be to, jos vyras – žvėris (Vyresnėlė myli visus pasaulio gyvulius, jai nėra negražių). Beje, jai nepatiko pasakos pabaiga, kad pabaisa atvirto į vyrą, pabaisa jai buvo mielesnė. Vėliau ji susižavėjo undinėle. Be abejo, taip pat dėl to, kad ji pusiau žmogus, pusiau žuvis-gyvis. Pasakos pabaiogą irgi būtų perrašiusi kitaip - kad princas gauna uodegą. Ilgiausią laikotarpį Vyresnėlė žavėjosi Ilgaplauke - pati norėjo užsiauginti ilgus plaukus ir būti blondinė. Na, o visai neseniai atėjo Meridos (iš naujausio „Disney“ filmuko „Karališka drąsa“) eilė. Dabar ji nori garbanotų plaukų (pripinam nakčiai kasyčių) ir šaudyti iš lanko. Tėvelis mėgino pagaminti lanką iš lazdyno, tik neradom tinkamo siūlo (vis trūkdavo), galiausiai nupirko plastikinį lanką su lipniais strėlių antgaliais. Princesė Merida, mano akimis žiūrint, labai jau feministinė asmenybė - šaudo iš lanko ir nenori tekėti. Nors, prisiminiau, kad ir Pelenė iš mano mėgstamiausio filmo „Trys riešutėliai Pelenei“ buvo šaulė.

Rodyk draugams

Kirpykloje per pilnatį

Per nėštumą nesikirpau plaukų, o kai jie ataugo, sau vėl pradėjau atrodyti pernelyg sulysusi ir išblyškusi, nes tokia plaukų forma dar labiau ilgina mano ovalų veidą ir ilgoką nosį. Mano kirpėja dar prieš nėštumą rekomendavo man pasidaryti natūralų nuplaunamą cheminį sušukavimą, bet abejojo, ar jis laikysis dėl maitinimo metu pakitusių hormonų. Taigi nusprendžiau vėl nusikirpti, kad per savo gimtadienį jau atrodyčiau nebetokia išvargusi. Kad netektų kirptis per delčią, nepalankią plaukams, teko kirptis per pilnatį. Sakoma, kad nusikirpus per pilnatį, iš organizmo pasišalina bloga energija, susikaupusi plaukų galiukuose, be to, plaukai atauga storesni. Na, kai nukirpo, galva žymiai palengvėjo, o kaip dėl tos energijos, nežinau. Lyg nieko blogo ir neturėjau, kad turėčiau, kuo atsikratyti. Pastaruoju metu jaučiuosi rami ir laiminga, tik kartais pairzusi, jei neišsimiegu.
Kai pradėjau garsiai svarstyti, kad eisiu pas kirpėją, mano Vyresnėlė mėgino atkalbėti, nes jai ilgi plaukai yra gražiau. Nepagalvojus atrėžiau, kad čia jos nuomonė, o man gražūs trumpi. Nemaniau, kad ji taip sureaguos - ji po tų mano žodžių, pasirodo, slapčia nusikirpo dalį savo plaukų, o kai susiruošiau eiti kirptis, pareiškė, kad eis kartu ir tegu ją taip pat nukerpa trumpai. Tada jau man atsirado noras išgelbėti taip ilgai augintus jos plaukus. Nuėjom pas kirpėją abi - mane nukirpo trumpai, o jai pakirpo plaukų galiukus, kol kas susitarėm, kad luktersim, nors ir kaip ji bandė mane įtikinėti, kad tikrai nebus gaila, kad nebegalės susipinti kasų. Kažkoks paradoksas - aš nusikirpusi pasijutau tarsi apipešiotas paukštis, nors norėjau kirptis, o Vyresnėlė, kuri dar visai neseniai aiškino, kad nori užsiauginti plaukus iki žemės, dabar kasdien prašo juos nukirpti.

Rodyk draugams

Leiskit man pamaitinti šitą lėlę !

Jau nė kiek nekeista, kad savaitgalį ir vėl turėjom svečių. Šįkart mus aplankė tėvelio antros eilės pusseserė su jo klasioku, auginantys trejų berniuką ir metukų mergytę. Vaikučiai abu visiškai priešingi mūsų mergiotėms - abu šviesūs ir, iš pažiūros, labai ramūs. Berniukas iš tikrųjų ramus ir nekalbus (pradėjo truputį kalbėti tik sulaukęs trejų), na, o mergytė staiga parodė savo užsispyrusį charakterį, pamačiusi mūsų Mažėlę. Ji užsigeidė tą lialią pamaitinti sausainiu ir labai supyko, kai jai tai buvo uždrausta. Jos riksmo išsigando mūsų Mažėlė, ir taip pat pradėjo isteriškai rėkti. Tokia situacija tęsėsi visą vakarą. Vos apramindavau Mažėlę išnešusi į miegamąjį, mums sugrįžus jos abi vėl imdavo isteriškai rėkti. Nelabai ką padėjo ir nuviliojimas į Vyresnėlės kambarį, kur ši vaidino savo vaidinimus jos ramiam broliui.

Rodyk draugams

Nemokamas Sniego parkas

Šiemet žiema pasitaikė kaip niekad žiemiška. Dauguma lietuvių, kaip visuomet, ją keikia, o aš džiaugiuosi. Nuolat snyguriuoja, o šaltis svyruoja tarp 8-14 laipsnių.
Dar labiau džiaugtis žiema mane išmokė Vyresnėlė. Kai mano mama prieš pietų miegą ją paima iš darželio, išleidžia mus dvi valandikei į lauką. Tuomet einam važinėtis nuo kalniukų. Ypač pamėgom kalną Jamonto parko pradžioje, prie kurio radom dvi padangas. Jomis čiuožti ledu toks pats efektas kaip leistis vandeniu su padanga Vandens parke. Taigi turim tikrą nemokamą atrakcioną. Šiandien džiaugėmės žiema keturiese - su Vyresnėlės darželio drauge Auguste ir jos mama. Ji kartais turi laisvą nuo darbo pusdienį. Smagu, kad ji, kaip ir aš mėgaujasi gyvenimu, o nekeiksnoja žiemą. Prisičiuožinėjom ir ant padangų, ir ant užpakalių visos keturios. Tiesa, po tokių važinėjimųsi mano kojos visos nubertos mėlynėmis, bet tai niekis. Balta balta aplink. Saulė šviečia. Sniegas žiba išbarstytomis raganos smegenimis. Vidurdienį miške tyla, girdėti, kaip snaigės krinta…O tuomet tylą nutraukia vaikiškas klegesys.

Rodyk draugams