BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žvėrių savaitgalis mieste: liūtės, Ledynmetis ir dinozaurai ant stogo

Savaitgalį likom mieste, nes mažoji vis dar gėrė antibiotikus (kažkokia bakterija gerklėje, užkėlusi CRB net iki 90). Šeštadienio rytas atrodė šaltas ir lietingas, bet popiet prasigiedrijo, tad visos trys išsiprašėm nuvežamos į Žirmūnų pliažą paneryje. Man ta vieta patinka, ten būdama nesijaučiu mieste, o kažkokioj atokvėlio salelėj. Šįkart paupy žmonių buvo mažiau, nei ančių. Didžioji jas gaudė ir plaukiojo, Mažoji kapstėsi smėlyje. O aš gulėjau ir žiūrėjau į klevo lapus, prisimindama savo vaikystę kaime, kai supdavausi ant klevo pririštose sūpynėse. Visgi užplaukė debesis ir iš pliažo bėgom jau per lietų. Vakare nuvažiavom į cirką, nes dukros vos pamačiusios tą palapinę prašinėja. Kaip kačiukai žaidžiančios liūtės, dideli arkliai ir poniai, šuniukai, kupranugariai - Didžioji viskuo žavėjosi, o Mažėlė pavargo nuo tvankumo ir prašėsi namo. Negelbėjo nei išprašytas ir suvalgytas debesėlis (cukraus vata), nei sultys.

Sekmadienį pasižiūrėjom naujausią Ledynmetį kine ir nuėjom į dinozaurų parką ant OZO stogo. Nustebino, kad ten buvo ne tik dinozaurų, bet ir didžiulė žaidimų aikštelė su čiuožyklomis ir laipynėmis, batutas, o labiausiai Mažėlei patiko važinėtis ant mažų dinozauriukų. Ir vėl stebuklingai atsijungiau, tarsi būtume papuolę į kitą pasaulį, nepaisant to, kad judančių dinozaurų parkų jau esam prisižiūrėję. Šie pasirodė labai švarūs, nauji ir ryškesnių spalvų. Niekas nežino, kokių spalvų iš tikrųjų buvo dinozaurai, tačiau šios versijos buvo linksmesnės. Taip keistai prabėgo savaitgalis mieste-nemieste.

Rodyk draugams

Dvi progos per metus nemiegoti

Juokinga, bet panašu, kad pastaruosius metus turim tik dvi progas per metus nemiegoti iki ryto: Naujuosius metus ir Eurovizijos finalą. Šįmet lyg tyčia tas abi progas atšventėm su ta pačia kompanija - Jolantos, Lauros ir Jūratės šeimynomis, taigi triukšmo ir smagumo buvo nemažai. Mažėlė gana gerai sutaria ir draugauja su savo bendraamže Adele, o Vyresnėlė tai dūksta, tai pyksta „ant bernų“ ir sako, kad daugiau draugaus tik su mergaitėmis. Dėl „Eurovizijos“ atstovų ji išgyvena jau antrus metus iš eilės. Pernai verkė dėl nacionalinėje atrankoje iškritusios Mios, šiemet – dėl Edgaro Lubio. Galiausiai, vis tiek buvo aktyvi Vilijos ir Vaidu su Monika gerbėja ir finale jau verkavo dėl jų.

Rodyk draugams

Kelios sustabdytos vasaros akimirkos

Neberašau dienoraščio, o vyras vis mažiau fotografuoja. Taigi rizikuoju pamiršti įspūdžius. Bent kelias vasaros savaitgalių akimirkas norėčiau dar kartą sustabdyti:

1. Didžiulis lygus laukas. Trys maniškių siluetai: vienas didelis, kitas jam iki juosmens, trečias dar mažesnis. Visi susiėmę už rankų. Saulėlydis ir besileidžiantis lėktuvėlis - sklandytuvas. Toks buvo savaitgalis Paluknyje su vyro buvusiais kursiokais ir jų mergaitėmis. Dienos metu tiesiog tinginiavom miško pavėsyje, pasiplaukiojom netoliese esančiame ežerėlyje, sutemus leidom dangaus žibintus.Nakvojom palapinėse.
2. Daugybė obelų, kurių šakos lūžta nuo obuolių. Obuoliais nuklota ir visa žemė. O kur žemė baigiasi, prasideda vanduo. Savaitgalis Obuolių saloje. Daugybė palapinių ir nepažįstamų žmonių knibždėlynas pakrantėje. Nepaisant to, smagu būti tarp jų, tarsi tikrai gyventum kažkokioj mažytėj saloj. Beprotiškas karštis, todėl norisi nuolat lindėti vandenyje. Vandens čiuožyklos. Didžiulė žaidimų aikštelė šalia kavinės. Tik nakvynė nebuvo rami, nes šalia kiaurą naktį prakaukė kažkieno šuo.
3. Kiek užmatai - vanduo. Lygus, tarsi stiklas, be jokių bangelių. Ir smėlis. Jūros kraštelis (latviškai - Jūrmala), kuriame niekuomet nebūna bangų. Oras vėsus ir gaivus. Tuštuma. Mažėlė basomis kojytėmis, nepaisant stingdančio jūros vandens. Vis semia ir nešioja vandenį kibirėliu, tarsi tikėtų, kad galima visą jūrą išsemti. Vyras žaidžia radijo bangomis valdoma mašinėle. Ji šokinėja per kupstus su nendrėmis.
4. Mergaitė stovi ištiesusi rankas į šalis, o ant jų tupia balandžiai. Galybė balandžių - pilkų, margų, baltų. Vienas atsitupia jai ant galvos, ir ji tarsi gauna karūną su sparnais. Tarsi paukščių princesė iš pasakos. Taip atrodė savaitgalsi Druskininkuose, kai Vyresnėlė niekaip negalėjo atsidžiaugti paukščiais, vis tempdavo mus jų maitinti. Dar smagiai pasivažinėjom keturračiu, kaip visuomet, pasipliuškenom vandens parke (mažėlė pati savarankiškai čiuožinėjo nuo vaikiškų čiuožyklų, net rankos nenorėjo duoti), pasiklausėm šokančių fontanų.

5. Violetinės lūpos, mėlyni dantys, juodos rankos. Tokie vaikai prisivalgę mėlynių. Kartą dviračiais (o aš triračiu) kartu su Vyresnėlės draugu M. važiavom iki Sauso ežero, kur vaikai puolė valgyti mėlynes. Darbo dienomis vakarais važinėdavom maudytis prie to ežeriuko arba prie Neries, o ne tokiom karštom dienom - į Bernardinų sodą. Buvo smagu lėkti net karštą dieną, nes plaukus maloniai vėsindavo vėjas. Rudens vakarais jau gelia ausys ir rankos.

Rodyk draugams

Penktas mėnuo - skani kojytė

Kokie Mažėlės pasiekimai šį mėnesį? Ogi pradėjo graužti savo koją. Rytais (jei tik nemiega miegmaišyje), kai prabundu nuo jos šnarėjimo, ji jau būna apsisukusi kojom į viršų, o dešinioji koja sukišta jos burnytėn. Dar, pasidavusi gydytojos rekomendacijai, nuo kovo 17 d. pradėjau Mažėlę primaitinti - iš pradžių bulve, po to cukinija, dar po to - morka. Svoris šį mėnesį - 6040 kg (priaugo 400 gr), ūgis - 64 cm (+ 2 cm). Anot gydytojos, ūgio ir svorio santykis jau neblogas.

Penkto mėnesio pasiekimai:

- kilodama kojas pasiverčia ant šono ir siekdama žaisliuko beveik apsiverčia ant pilvo (lemiamą akimirką sugalvoja staiga atsiversti atgal)
- pagriebia šalia padėtą daiktą, perima jį kita rankyte
- kišasi savo koją sau į burną
- juokiasi balsu, ypač, kai šalia šokinėja arba laksto sesė (tai jai kažkodėl labai juokinga).

Rodyk draugams

Kalėdas atnešė svečiai

Svečiai namuose mums tarsi kokia šventė. Nes jie prablaško kasdienybę, nes prieš jiems atvykstant susitvarkom namus. O svečiai, apsilankę kalėdiniu laikotarpiu, sukelia įspūdį, kad jau Kalėdos.
Pirmieji svečiai, neskaitant močiutės Birutės, buvo tėvelio tėvai ir jo sesers šeimyna. Jie aplankė mus, kai Mažėlei sukako lygiai mėnuo. Mažėlę visiems rūpėjo palaikyti ant rankų, ji jautėsi pakankamai ramiai, nors svečiams išvykus ilgokai isteriškai verkė, buvo panašu, kad pervargo.

Dar po savaitės mus aplankė Jolanta su vyru ir savo mažyle Adelyte, kuri šalia mūsiškės pasirodė jau tikra dičkė (3 mėnesių skirtumas). Tą savaitgalį Vyresnėlė su tėveliu stebėjo eglės įžiebimą, taigi jau kažkur padvelkė Kalėdų dvasia.

Dar po savaitės atvažiavo mano pusseserė su sūnumi, kuris žaidė su Vyresnėle, taigi Mažėlės tarsi visai neturėjo paveikti vienas pašalinis žmogus svetainėje. Visgi galbūt kiek paveikė triukšmas. Pasikartojo tas pats vakarinis sindromas. Namuose rudeninį medį jau buvom pakeitę į kvepiantį apelsinų-gvazdikėlių medį. Vaikai gavo pirmąsias Kalėdų senio dovanas, taigi apčiuopiamai pakvipo Kalėdomis.

Dar po savaitės atsilankė Vyresnėlės numylėta antros eilės pusseserė Aistė su šeima. Tuomet mūsų namuose jau apsigyveno kalėdinė eglutė. Vyresnėlė su ja žaidė savo kambaryje, o jos broliukas Ąžuolas triukšmingai ieškojo veiklos po visus namus. Mažėlė jautėsi ramiai.

Galiausiai atėjo pačios Kalėdos - Mažėlei sukako 2 mėnesiai. Maniau, kad šiemet Kalėdos bus ramesnės, nei įprastai. Nebuvau nusiteikusi Mažėlės iš viso kur nors vežti iš namų. Galvojau, kad tos 5-ios laisvos dienos prailgs. O viskas prabėgo greitai. Šventinių Kūčių pietų, kaip ir pernai, nuvažiavom švęsti pas mano tėvus. Mažėlė verkė tik rengiama, o svečiuose jautėsi gerai, pasnaudė. Kūčių vakarienės pas prosenelę išleidau tik Vyresnėlę su tėveliu (ten susirinko visa tėvelio tėčio giminė), o mes dviese likom namuose. Tačiau Kalėdų rytą visgi leidausi įkalbama nuvežti Mažėlę prosenelei. Šįkart čia tebuvo prosenelė, tėvelio tėvai ir tėvelio krikšto mamos šeima, taigi visai ramu. Mažėlė stebėtinai gerai jautėsi ant prosenelės rankų, o ši nenorėjo jos paleisti net tuomet, kai ji užmigo. Prabuvom beveik 4-ias valandas.

Antrąją Kalėdų dieną mus aplank mano tėvai su kepta antimi užantyje. Suvalgę antį jie su Vyresnėle išvažiavo į nemokamą spketaklį-koncertą, kurį, pasirodo, organizavo protestantų bažnyčia, be viso to išdalijusi vaikams labdaringų dovanėlių. Vyresnėlė gavo dovanėlę nuo kažkokios mergaitės Michel iš JAV, kuri turi 7 brolius ir 4 seseris. Tie žmonės matyt buvo informuoti, kad jų dovanos skirtos badaujantiems vaikams, nes dovanoje buvo muilas su rankšluostuku, 2 dantų šepetukai, 4 paprasti pieštukai ir balto popieriaus lapelių krūvelė, vyriški marškinėliai, 2 Kalėdų senio saldainiai-lazdelės, nerta kepuraitė, žingsniamatis, kubikas-ribikas, na ir, galiausiai, Vyresnėlei labiausiai patikusi dovana - baltas minkštas slibinas. Taip prabėgo Kalėdos. Tiesa, belaukdama Kalėdų Vyresnėlė valgė savo Advento kalendorių, šoko pagal kalėdinę muziką, o vakarais visi šeimyniškai žiūrėdavom vis kokį kalėdinį filmą. Tokie buvom apsikalėdinę.

Pasibaigus Kalėdoms, šventės namuose nesibaigė. Tarp Kalėdų ir naujų namuose dar turėjom svečių - Vyresnėlės draugą Matą su tėveliais, kurie pas mus išsėdėjo iki 01:00. Prieš pusvalandį aš jau uždaviau retorinį klausimą - „kaži, kada vaikai užsimanys miegot?“. Po 10 min. atbėgusi Vyresnėlė man pašnabždėjo į ausį - „mama, aš jau pavargau“. Po to neiškentusi demonstratyviai apsivilko pižamą, kad tie svečiai susiprotėtų. O man visai nesinorėjo miego, buvo juokinga ir smagu.

Po dienos pertraukos mus aplankė tėvelio pusbrolis su žmona ir 9 mėnesių berniuku. Šis buvo stebėtinai ramus, visą vakarą prasėdėjo tarp tėvų. Prisiminėm, kaip Vyresnėlė jau 7,5 mėnesio lakstydavo aplink stalą ir nebūdavo rami nė minutės.

Na, galiausiai, kitos dienos pavakarę sutikti Naujųjų pas mus atvyko Jolanta su Tomu ir 5 mėnesių Adelyte. Vakaras praėjo labai greit, nes abi mažosios nebuvo ramios, jas nuolat reikėjo raminti ir maitinti. Nepaisant to, nuotaikos buvo geros, man patiko tas judrumas. Iki pat Naujųjų namuose niekas taip ir nemiegojo. Mūsų Mažėlė užsnūdo bežiūrėdama į fejerverkus pro langą, o gal jų jau nebematė, tačiau po kelių minučių vėl pabudo, kol, galiausiai, svečiams išvykus, visi nuėjom miegoti apie pusę 2-os.

Rodyk draugams

2 savaitės urve ir 2 extra išvykos

Jau 2 savaitės kaip sėdim savo bute-urve, iš jo neišlįsdami. Na, tiksliau pasakius - neišlįsdamos, nes sėdim mes trise: aš, mažėlė ir vyresnėlė. Oras lietingas, visai nevilioja, be to, vyresnėlė vis dar neaišku, ar pasveiko. Tėvelis pusei dienos vis išvažiuoja į darbą, atveždamas mums pagelbėti močiutę. Tos 2 savaitės man jau atrodo mažiausiai kaip 2 mėnesiai. Tiesa, per tas 2 savaites turėjom 2 išvykas - abi į ligonines. Pirmą kartą išsigandom, kad mažėlė atpylė ryškiai geltonai, kone kiaušinio trynio spalvos. Internete visokių komentarų apie tai galima rasti, kad sutrikusi kepenų ar kasos veikla. Visi keturi grįžom į gimdymo namus, kur iš mūsų, pamačiusios įrodymą ant vystyklo, sesutės tik nusijuokė - tokia priešpienio spalva. Antroji kelionė laukė kitą savaitę, kai aš sugalvojau išvalyti WC ir kiek per stipriai brūktelėjusi unitazą šepečiu sugebėjau tėkštelti sau lenkiškos chemijos (Palemka) tiesiai į dešinę akį. Skausmas buvo žiaurus. Ilgai ploviau akį po tekančiu vandeniu, o vyras pasiskambinęs į greitąją nusprendė, kad būtina nuvažiuoti apžiūrai. Taigi vėl visi keturi susipakavom ir patraukėm į Lazdynus. Tėvelis su dukrom liko laukti mašinoje, kol mane apžiūrėjusi gydytoja pareiškė, kad akis išplauta tinkamai, ragena nepažeista, bet dėl viso pikto dvi dienas paliepė palašinti antibiotikų.
Galiausiai šiandien (šeštadienį) po dviejų savaičių prisiruošėm pirmą kartą išlįsti į lauką. Mažėlė beiveik visą laiką verkė (skaudėjo pilvuką), ir man buvo baisoka, kad prisikvėpuos šalto oro, bet apkutota buvo kaip reikalas, tai apsiraminau - apvažiavom savo Jamonto parke didelį ratą ir po 25 minučių parsiradom namo.

Rodyk draugams

Sesė -mano, ne jūsų!

“Sesė -mano, ne jūsų!” - pareiškė mūsų vyresnėlė, kai paprašėm ją laikytis truputį atokiau, keisdami pampersą. Suprask - aš sesę užsisakiau (ji mane daugiausia įkalbėjo antram vaikui), o dabar leidžiu jums ją prižiūrėti, bet ji skirta man, kad turėčiau draugę ir su kuo žaisti.

Kai po dviejų nakvynių gimdymo namuose grįždami namo užsukom pasimti vyresnėlės iš močiutės B. namų, ji visą kelią žiūrėjo į sesę ir važiavo išsišiepusi. Namie jai reikėjo visur dalyvauti - prie pat prisikišus žiūrėti, kaip mažėlė valgo, padėti ją perrengti, išrinkti pamperso piešinuką, kai jis keičiamas, ant rankų palaikyti ir tt. Po dviejų tokių dienų aš jau pavargau nuo tokio jos persekiojimo, pradėjo erzinti, kad jos visur pilna ir per kelis centimetrus nuo mažėlės, negalėjau net susikaupti normaliai jos pamaitinti. O sekmadienį ji pradėjo skųstis, kad skauda gerklę žiovaujant. Apžiūrėjau - vėl atsinaujino tonzilitas. Gydytoja šįkart jau išrašė antibiotikų ir paprašė prie sesės labai arti nelįsti ir jos nebučiuoti. Deja, vyresnėlei tie keli centimetrai toliau nuo sesės labai nepatinka, nes ji nemato mažėlės veido išraiškos ir pan. Tikiuosi, kad mažėlė turi stiprų imunitetą nuo mano priešpienio, nors man pačiai jau peršti gerklę. Beje, pradėjau duoti ir vyresnėlei savo pieno (kai maitinu viena krūtimi, iš kitos jį surenku į plastikinį surinktuvėlį).

Rodyk draugams

Pirmoji lėlė

Mažylei 5-eri su puse, o aš jai tik ką nupirkau pirmąją lėlę. Iki šiol lėlės jos tiesiog nedomindavo. Reikėdavo tik minkštų žaisliukų gyvūnėlių. Jei gaudavo dovanų lėlę, iškart atkišdavo man ir liepdavo padovanot kokiai mergaitei, kuriai lėlės patinka. Taip visų lėlių ir atsikračiau - atiduodama arba mainydama į žvėrelius. Tačiau vis dėlto atėjo metas lėlėms. Galbūt tai darželio, o gal tiesiog amžiaus tarpsnio įtaka. Reikia jai būtent barbių tipo lėlių, su kuriomis ji imituotų savo gyvenimą, vaidintų kasdienes situacijas. Be to, jai reikia ne tik mergaičių, bet ir berniukų. „Kaip gi be draugo, ji gi bus vieniša?!“ - pareiškė man.

Labiausiai mažylė nori savo pasakų filmukų veikėjų: llgaplaukės ir jos princo, undinėlės Arielės ir jos princo (deja, šį įmanoma rasti tik užsienyje), na ir gražuolės Belos ir jos pabaisos-princo. Žinoma, ji norėtų ir Aladino su Žasmina, ir Auroros su Filipu (kiek mažiau domina tik Snieguolė) - žodžiu, visos kolekcijos. Ir aš ją suprantu, tik… negaliu staiga taip imti ir išlaidauti. Mėginam susitarti dėl pačių svarbiausių ir Kalėdoms.

Na, bet pastebėjusi „Rimi“ nuolaidą žaislams visgi nupirkau mažylei pirmąją lėlę - pačią pigiausią barbę (pirmoji iš kairės), kokią pavyko rasti „Rimi“, be to, dar su 40 proc. nuolaida. Pagalvojau, kad bus matyt, kiek jai jos reikės. Įvertinusios jos išvaizdą, nusprendėm, kad ji panaši į miegančiąją gražuolę - Aurorą, nors galiausiai namuose mažylė kažkodėl ją pavadino Snaige. Lėlių-vyrų „Rimi“ nebuvo, o iš panaršymo internete mažylė išsirinko Keną madistą su mėlynais marškinėliais, nors kol kas griežtai jo nereikalauja, tai ir tyliu. Galvoju, gal reiktų pasidairyti dar po kokį turgų, labai nesinori leisti dėl toms lėlėms nemažų pinigų.
Su savo nauja lėle pražaidė jau dvi dienas, pastatė jai namą iš kartoninės dėžės, paguldė į lovą, pagamino ir televizorių (panaudojom mano kalendoriukų kolekciją).

Rodyk draugams

Baimė ar šantažas?

Pirmąsias rugsėjo savaites mažylė noriai ėjo į darželį. Atsimušė į naujos auklėtojos reikalavimus (miegoti be žaislų ir ne įprastinėje vietoje), bet nepasidavė. Tačiau po dviejų savaičių pradėjo verkti, kad nenori eiti į darželį, nes vienas berniukas mušasi. Pasakiau apie tai auklėtojai, bet ji pareiškė, kad jis visus šiek tiek muša, bet tai nelabai mušimas, kiek tiesiog kumštelėjimas. Na trenkimas kumščiu per pilvą man neatrodo tik lengvas kumštelėjimas, bet kol kas labai nepanikavau.

Galiausiai, kai vieną rytą palikau mažylę darželyje verkiančią, vakare, užuot sulaukusi užuojautos, išgyvenau auklėtojos puolimą, kad su savo vaiku elgiuosi „per švelniai“, reikia griežčiau, nes ji neva žino, kad nedirbu, tai ir verkia, kad būčiau su ja, o ne vesčiau į darželį. Dalis tiesos tame, tik kodėl ji tuomet pusę dienos praverkė darželyje, o kai auklėtoja apibarė, jog verkia, užsidarė WC ir verkė ten? Juk aš viso to nemačiau, tai ką ji šantažavo? Auklėtoją? Be to, kai mažylės paklausiu, kas jai darželyje nepatinka, sulaukiu tik vieno atsakymo - A. mušasi. Mušasi nestipriai, bet jai nepatinka, jai visad baisu, kad bet kada atbėgs ir trenks, kai ji to nelaukia.

Vieną dieną auklėtoja iškabino lentoje vaikų emocijų dienoraščius, kuriuose buvo parašyta „Man gera, kai..“, „man bloga, kai…“. Daugumos berniukų dienoraščiuose buvo parašyta „bloga, kai A. mušasi, rėkia, mėto smėlį į akis“. Pasikalbėjau apie tai su tų berniukų mamomis, bet jos tik numojo ranka, neva, jų vaikai dėl to nesiskundžia. Mažylės dienoraštyje buvo parašyta - „gera, kai esu su mama“, „bloga, kai sergu“. Taigi auklėtoja man vėl argumentavo, kad ne dėl A. mažylė nenori eiti į darželį, o dėl to, kad nori būti su manimi ir šantažuoja mane ašaromis, o aš dar dabar tokia jautri… Sutinku, kad esu jautri. Kai palieku mažylę verkiančią, grįžusi namo pati pusę dienos pražliumbiu. Kol kas nežinau, kiek tokia padėtis rimta. Ar jau turėčiau rašyti kokį raštą ir mėginti rinkti kitų tėvų parašus dėl to vaiko pašalinimo iš darželio, o gal dėl auklėtojos nesusitvarkymo? Dar auklėtoja pareiškė, kad visur yra tokių kaip A. ir nuo to nepabėgsim. Pro mano akis pralėkė mano vaikystė, kai nuolat ko nors bijojau - darželyje mergaitės, kuri mane gąsdino savo drakonu, kurį neva augina namuose ir atiduos mane suryti, jei jos neklausysiu; mokykloje - berniukų, kurie daužydavo mane kamuoliu per fizinio pamokas, kai žaisdavom kvadratą. Buvau baili, silpna, bijojau pasiskųsti netgi tėvams, o apsiginti taip pat neišmokau. Taip norėčiau, kad dukrytei netektų išgyventi to, ką aš patyriau.

Ji visiškai išsekino mane per savaitgalį, nes verkė kone ištisas dienas, vis primindama man, kad nenori į darželį. Ramiai išaiškindavau jai, kad reikia tam berniukui leisti pasitaisyti, kad auklėtoja ją nuo jo saugos (2 dienas ji jau nepatyrė smurto), o jei bus blogai, su juo pasikalbės tėtis ir t.t. Be to, pabrėžiau, kad ji turi darželyje mokytis, jau nupirktos naujos knygutės (tokios ji labai norėjo) ir bus blogai, jei ji praleis pamokėles, kai kiti mokysis. Tas išaiškinimas padėdavo pusvalandžiui- valandai, o po to ji vėl apsikabindavo mano kaklą ir prašydavo neiti į darželį. Gal dėl tų emocijų, gal dėl šlapio oro (savaitgalį buvom Rudens lygiadienyje), sekmadienį mažylę užpuolė didelė sloga, o pirmadienį apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad ir gerklytė paraudus, tad geriau pabūti namie. Mažylė iš tos laimės dabar žaidžia ir dainuoja po visus namus. Man kurį laiką irgi bus ramiau. Deja, baisu net pagalvoti, kaip sunku bus jai vėl grįžti…

Rodyk draugams

Vasariškas savaitgalis

Šis savaitgalis buvo kaip atostogos, tarsi būtume išvažiavę į šiltus kraštus, kur viskas labai priminė Lietuvą, tačiau atrodė kažkaip kitaip. Oras buvo netgi karštas, o vos atėjus pirmadieniui, (kai tariamos atostogos baigėsi), jis vėl subjuro, kartu dingo ir gera mažylės nuotaika.

Penktadienio vakarą su mažyle ir jos draugo Mato šeima  nuvažiavom prie Baltojo tilto. Čia Vilniaus ugniagesiai šventė savo 210 metų jubiliejų. Stebėjom, kaip  žmogus laisvinamas iš automobilio, neva patyrusio avariją; kaip gesinamas užsidegęs automobilis. Mažylei labiausiai patiko Neryje iš ugniagesių žarnų „pagaminti fontanai“, tikrai įspūdingo aukščio. Dar jai patiko stebėgi ugniagesių varžybas, kaip jie su ta 25 kg sveriančia įranga, dujokauke ant veido kariasi į bokštą, po to lipa žemyn, vandens srove turi pataikyti į taikinį ir parvilkti 80 kg sveriančią žmogaus iškamšą.

Šeštadienį per pietus su mažylės antros eilės pusbroliu Tomu nuvažiavom į Riešę stebėti ponių varžybų. Įdomiausia, kad varžėsi daugiausia mergaitės (apie 10-12 metų). Poniu reikėjo peršokti 10 kliūčių, daugybė arkliukų priešinosi ir metė raitelius ant žemės. Pirmąją vietą pavyko laimėti mergaitei, kurios pirmasis arkliukas neklausė - neatliko užduočių. Tačiau su antruoju iš antro bandymo ji pasiekė geriausią rezultatą - greičiau už visus tinkama tvarka įveikė visas kliūtis.
Po varžybų nuvažiavom į Gedimino prospektą, „Parkuok kitaip“ renginį. Nieko ypatingo čia lyg ir nevyko, tačiau vaikams patiko lakstyti  nuo Katedros iki Kudirkos aikštės nutiestais dirbtinės žolės kilimais, žaisti iš kompaktinių diskų pagamintais padėkliukais, tiesiog piešti ant ištiestų rulonų ir gamintis kažką ir kardoninių dėžių. Dar gavo dovanų ir po žalius šventinius marškinėlius. Mažylė prisilakstė basa, o po to neatsiklausus išsiplovė kojas fontanėliuose ir stebėjosi, kad jos vėl susipurvina.
Na,  o vakare dar nuvažiavom pas tėčio draugą R. į sodą kepti šašlykų. Be mažylės čia buvo dar du 4-mečiai berniukai ir 3-metė mergaitė. Jie visi gana greitai susidraugavo, supo vieni kitus hamake, lakstė, pūtė burbulus. Mažylė dar džiaugėsi pilka kate ir net priėjusi prie manęs pasakė: „aš sapnavau, kad tas dėdė mums padovanoja tą pilką katytę“ (sapnuoti jos nemačius, žinoma, ji negalėjo, bet gudrutė taip norėjo sužinoti mano nuomonę).

Sekmadienį išvažiavom į Belmontą stebėti ančiukų lenktynių. Mažylė vėl basa lakstė po pievas, o vėliau patenkinta lydėjo ančiukus į jų išplukdymo vietą, bėgo stebėti, kaip jie plaukia. Kai ančiukai pasiekė finišą, organizatoriai juos pradėjo dalinti, vienas kliuvo ir mums.
Papietavom kinų restorane ir grįžę namo dar nusnūdom, o vakare vėl išlindom į miestą - pasiklausėm gatvėje dainuojančio „Saulės kliošo“ ir tiesiog prasiėjom gatve.

Rodyk draugams