BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aukštalovė

Vasario 21 d. Mažėlę pagaliau perkraustėm miegoti į sesės kambarį. Pamačiusi dviaukštę lovytę pas pusseserę ir pusbrolį, ji kelias savaites prašė, jos žodžiais tariant – AUKŠTALOVĖS. Kadangi pirmas kartas ją perkraustyti į sesės kambarį su atskira lovyte nepavyko, šįkart irgi delsiau, galvodama, kad vis tiek užsiašaros ir prašysis miegoti su mumis.

Galiausiai, savaitgalį pasidaviau. Šeštadienio vakarą praleidom konstruodami lovytę kaip konstruktorių. Mažėlė įsitaisė viršuje (Vyresnėlė zysė kad irgi ten nori) ir sėkmingai pramiegojo pirmą naktį. Buvo pora kartų pabudusi, bet iš lovos niekur nėjo.

Kitą dieną teko laikytis sesei duoto pažado, kad apsikeis miegojimo vietomis. Apačioje uždengiau dekiu visą kraštą, sukurdama namuką, ant viršutinės lovos dugno priklijavau fosforinių žvaigždučių, kad tik liktų miegoti apačioje. Beveik pavyko. Tik Vyresnėlė dabar užpavydėjo namuko ir persikėlė ten savo noru. Antroji naktis praėjo net be pabudimų.

Rodyk draugams

Antras kartas Palangoje: žmonių skruzdėlynas, gyvalazdės ir lietus

Taip jau nutiko, kad šiemet vasarą antrą kartą netikėtai dar 5-ioms dienoms atsidūrėm Palangoje. Vyras vėl išsikomandiravo dirbti į Klaipėdą, o aš nesugalvojau, kur kitur apsistoti arčiau jūros su vaikais, kad būtų patogu. Rugpjūčio pradžioje Palanga buvo užkišta taip, kad arti jūros neradom kur apsigyventi, o gyvenimas pusantro kilometro nuo jūros kainavo tiek pat, kiek birželio pabaigoje keli žingsniai iki jos. Ta proga įsigijom vežimėlį, kuris mane išvadavo nuo Mažėlės verkavimų dėl pavargusių kojyčių. Jame ne tik tilpo naujoji patogiai susukama palapinė, krepšys su rankšluosčiais, žaislais, bet ir abi dukros. Mažėlė jame netgi įsigudrino pamiegoti.

Pirmos dienos oras buvo neblogas, tad po pietų paplūdimys tapo gyvu skruzdėlynu ir jau pradėjau gailėtis, kad čia atvykom. Guodžiausi tuo, kad gulėdama palapinėje priešais matau tik jūrą. Kitą dieną saulė dingo ir žmonių pajūryje praretėjo - persikėlė į gatves. Pajūryje nebuvo nei saulės, nei vėjo. Ir man tai visai patiko. Tačiau priartėjus savaitgaliui užklupo lietus. Nuo jūros su Vyresnėle bėgom basos per balas, tik Mažėlę įvynioję į pledą, aprengę striuke ir dar pakišę po mažu skėtuku. Ir tas bėgimas per šiltas balas ant galvos pilant kaip iš kibiro man visai patiko. Tiesa, grįžus namo ir palindus po šiltu dušu atgal į lietų lįsti nebesinorėjo. Pralaukę lietų į miestą išlindom vakare, o tada teko sėdėti „Hansoje” kol lietus nors kiek baigsis. Vieta jauki, tad niekur ir nesinorėjo kišti kojos. Prikirtom stintų (valgė net mažoji) ir mėgavomės mangų šerbetu. Vieną vėsią ir niūrią dieną Vyresnėlė visgi įkalbėjo mane įlįsti į jūrą - ji pasirodė besanti šilta, buvo smagu, nors ir kiek baisoka plaukioti per dideles bangas.

Ką naujo pamatėm Palangoje?
1. Smėlio skulptūras. Vyresnėlei kaip menininkei jos labai rūpėjo, tad atidžiai visas apžiūrėjo, o labiausiai džiaugėsi savo mėgstamų filmų veikėjais, sulipintais iš smėlio: Karibų piratų žmogumi-aštuonkoju ir dinozaurais iš Juros periodo parko.
2. Insektariumas. Nedidelė patalpa su daugybe vorų ir vabalų. Šįkart pūkuoti vorai patiko netgi Mažėlei. Na o Vyresnėlė iš Palangos parsivežė 2 gyvalazdes.
3. Atostogų parkas. Kadangi sekmadienį vos nuėjus prie jūros ėmė pilti lietus, užsimaniau dar pasilepinti baseinuose. Nuvažiavom į „Atostogų parką” . Čia Vyresnėlė pasigedo čiuožyklų, tačiau ją pradžiugino baseino dugne stovintys batutai, dviračiai, bėgimo takelis. Nepaisant niūraus oro, man patiko ir lauko baseinas su mineraliniu vandeniu. Mažėlė su tėčiu beveik ištisai prasėdėjo burbuliniame baseine ir, žinoma, dar užsiprašė ledų.

Rodyk draugams

Lopšinė - šokiams, dulkių siurblys - miegui

Pamenu, vyresnėlės man nepavykdavo užmigdyti lopšinėmis, greičiau priešingai, išgirdusi, kad dainuoju, tuoj sužvalėdavo, imdavo man šypsotis ir spardytis kojytėmis. Vos pramokusi kalbėti ir išgirdusi, kaip dainuoju tradicinę lopšinę „aaa, pupa“, ji pareikšdavo - „ne“, o vėliau „nedainuok“ ir paprašydavo ko nors linksmesnio. Tiesą pasakius, ir man ta lopšinė skamba gana depresiškai ir primena dzūkų raudas.

Mažėlė į mano dainavimą kol kas irgi atsiliepia gugavimu. Tradicinę liaudies lopšinę šįkart mėginau pakeisti „Din Don, mik mano meile“. Lopšinę išgirdusi Vyresnėlė po kurio laiko užsidarė savo kambaryje ir pati pradėjo dainuoti ir pagal muziką šokti, vėliau paprašė įrašyti Tajos versiją, kurios klausydamasi dainavau. Tada jos kambaryje jau iš viso vyko šokiai pokiai visą vakarą.

Na, o šįryt Mažėlę užmigdžiau dulkių siurblio muzika. Įkėliau laikinai į vežimėlį, kad galėčiau apsitvarkyt, kol prasiurbiau koridorių ir svetainę, mažoji jau miegojo.

Rodyk draugams

Gugutis sūpynėse

Mažėlė jau kelios savaitės guguoja - agu, gu, skirtingai nuo Vyresnėlės, kuri taip ir negugavo visai, kad ir kaip stengėsi močiutė Rita ją prakalbinti. Praminiau Mažėlę Gugučiu ir kartais su ja taip pasikalbu, kreipdamasi - agu, o ji man atsako - gu. Labiausiai ji mėgsta būti pusseserės Olivijos paskolintose sūpynėse. Iš čia viskas matyti ir smagu guguoti. Sūpynės iš tikrųjų labai gelbsti, kai pavargsti kūdikį nešioti ant rankų ir net kai nori nuraminti. Kartais nusiramina net po isteriško riksmo. Sūpynės - paprasčiausias būdas ją užmigdyti dienos metu, kai jai kažkodėl visai nesimiega. Deja, iškrapščius užmigusią ji dažniausiai atsibunda, tad leidžiu bent 15 min. jai ten pasnūduriuoti.

Rodyk draugams

Baltojo vienaragio paslaptis

Vieną dieną mažylė ėmė prašyti, kad nupirkčiau jai baltą minkštą vienaragį. Pirkti jai naują minkštą žaislą visuomet iššūkis, nes namuose jų yra gal 100-as. Tiesa, negaliu skųstis, kad ji su tais žaislais nežaidžia, jai jų reikia beveik visų (tų, kuriuos pati išsirinko - nuolat). Šįkart jai niekaip nebaigiant zysti, vėl pamėginau rasti viso to naudą - nupirksim, jeigu ji viena miegos savo kambaryje, savo lovelėje. Išbandymui turėjo pernakvoti viena savo kambaryje dvi naktis. Iš pradžių puolė į ašaras. Vėliau piktai pareiškė, kad mes pamiršim tą reikalavimą ir vis tiek jai vienaragį nupirksim. Galiausiai, po dviejų dienų sutiko pamėginti. Miegojo, ir visiškai ramiai, net naktį nešūktelėjo. Gavusi vienaragį, mano nuostabai ir džiaugsmui, ir toliau miega savo kambaryje. Labai tikiuosi, kad šįkart jau galutinai viskas susitvarkys, nes baiminausi, kaip mes gimus kūdikiui miegosim visi keturi vienoje lovoje. Kai vykstam atostogauti, dabar taip pat stengiuosi išvengti situacijų, kai visi kartu miegame dvigulėje lovoje. Laimei, Ventspilyje (mums net neprašius) nemokamai pastatė kūdikišką lovelę, kurioje ji be priekaištų miegojo, tik vis pasitrankydama į sieneles.

Beje, nuvažiavusi pirkti išsvajoto vienaragio mažylė staiga pamatė, kad nusižiūrėtasis vienaragis visai ne vienaragis, o tik baltas arkliukas su sparnais. Parduotuvėje buvo pakeltas triukšmas, bet pardavėja pareiškė, kad vienaragių tikrai nebuvo. Taigi tiko tas skraidantis arkliukas. Dar labiau po mano priminimo apie filmuką „Paskutinis vienaragis“, kuriame žmonės nemato vienaragio rago, jiems jis atrodo tiesiog baltas arklys, tą ragą sugeba matyti tik išrinktieji burtininkai.

Rodyk draugams

Griūvanti pilis ir geltoni žmogeliukai

Mažylė pasakoja, kad dažnai sapnuoja tą patį sapną - griūva pilis (iš tiesų bažnyčia, nes su kryžiumi viršūnėje), o ją pagriebia geltoni žmogeliukai ir kažkur neša. Tada atsiranda tėtis su kardu ir ją išgelbsti. Geltoni žmogeliukai, kaip supratau, jai į sapnus ateina iš vieno animacinio filmuko, o tėtis kardu kovoja taip, kaip prieš tinginio pabaisą kovojo Kakė Makė iš „Netvarkos nykštuko“.

Rodyk draugams

Pasiilgau

Kiekvieną vakarą prieš miegą mažylė mane stipriai apsikabina, kad pradeda trūkti oro, ir kartoja „Pasiilgau“. Kartoja gal kokius 20 kartų. Rodos, jau miegos, bet ne, vėl pašoka, ir vėl kartoja. Juokingiausia tai, kad ji taip kartoja net tuomet, jei visą dieną praleidžiam kartu. Panašu, kad tas žodis pakeitė jos anksčiau sakytą „myliu“.
Tas jos dėmesys mielas, bet kartojimas ir kone smaugimas mažytėmis rankytėmis pradeda erzinti. Pagalvojau, kad taip, ko gero, jaučiasi vyrai, kai moterys jiems kariasi ant kaklo ar klausinėja jų apie jausmus. Juk jiems tokio dėmesio dar mažiau reikia.

Rodyk draugams

Kalbos prieš miegą

Jei manot, kad vaikui augant jį užmigdyti tampa lengviau, tai labai klystat. Kuo toliau, tuo ilgiau užtrunku migdydama mažylę. Dabar migdomės tokiais etapais:
1. Skaitom pasaką.
2. Žaidžiam Kalėdų senį (mažylė sako eilėraščius, aš duodu dovanas ir atvirkščiai)
3. Žaidžiam tamsoje žibančiais driežiukais
4. Mažylė nori išsikalbėti už visą dieną ir pafilosofuoti (čia gal bendras mūsų šeimos bruožas, nes net ir su vyru daugiausia kalbuosi lovoje ;)
5. Mažylė prisigalvoja visokiausių dalykų, kad tik nereiktų miegoti.
Vakar 4.punkte mažylė pradėjo klausinėti, kas yra jos galvoje, pilve, nugaroje ir t.t. Taigi turėjau aiškinti anatominę žmogaus sandarą. Dar patamsyje supanikavo ir užsieškojo savo papukų. 5. Punkte pareiškė, kad jos šimtakojis nemiega, o vemia. Man pasakius, kad jam padės kiti žaislai, pareiškė, kad nepadės, nes jie miega. Neatlaikius pradėjau juoktis, o, kai pradedi juoktis, migdymo procesas užtrunka dar ilgiau, nes reikia laiko nurimti.

Rodyk draugams

Miegas darbe

Vieną dieną mažylė padavė mums abiems po žaislinį driežiuką ir pasiūlė nusinešti į darbą, kad mums būtų linksmiau ir turėtume su kuo miegoti. Mat ji galvojo, kad mes darbe irgi miegam pietų miego, kaip ji miega darželyje. Iš tikrųjų aš su malonumu pamiegočiau, jei tik kas leistų.

O mažylei miegas darželyje tapo tiesiog baubas. Po ligų grįžusi į darželį kasryt prašo nepalikti jos darželyje miegoti, kai nesutinkam - iš viso nenori į darželį eiti. Paklausus, kodėl nepatinka miegoti, atsakymas tik toks: vaikai triukšmauja lovose, šnekasi, nemiega, trukdo. Kai pagaliau užmiega, tada kiti jau keliasi ir vėl pažadina. Jau dvi dienas, kai ateinu mažylės pasiimti po darbo, ji išsišiepusi man pareiškia „o aš vėl verkiau“, tarsi verkti būtų koks žygdarbis ar pramoga (gal tiesiog džiaugsmas, kad aš atėjau taip pakeičia jos emocijas, kad net apie liūdnus dalykus kalba išsišiepusi). Auklėtojos tik palinguoja galvą, kad tikrai verkė ir prašo mūsų nepasiduoti, nes, jei kartą mažylei paverkus jos ateis pasiimti močiutė, palikti jos miegoti jau iš viso vargu ar pavyks.

Rodyk draugams

Kasdien miegoti su tuo pačiu? Ne!

Dauguma vaikų turi mėgstamą pūkuotą žaisliuką, su kuriuo nuolat miega ar mėgsta visur kartu nešiotis. O mažylė kas vakarą prieš eidama miegoti manęs klausia – „o su kuo aš seniai miegojau?“ Jai nuolat reikia keisti tą savo miego partnerį. Kai kur nors eina, taip pat ilgai renkasi, ką nešis kartu, be to, dar derina savo gyvūnėlį prie aprangos pagal spalvą ar dar ką nors.

Neseniai pastebėjau, kad ir aprangą jai nuolat reikia keisti. Jei vieną dieną vilkėjo vieną suknelę ar sijoną, kitą reikia išsirinkti kitokią. Netgi spalva jau tapo ne tiek aktuali, kiek aktualus pats pokytis. O dar sako, kad maži vaikai konservatoriai. Panašu, kad taip tik dar labiau atsiskleidžia jos sangviniškas temperamentas. Pirmiausia, jis atsiskleidė tuo, kad mažylės nuotaika nuolat kinta – tai ji juokiasi, tai pyksta, tai verkia, bet niekuomet nebūna abejingos veido išraiškos.

Rodyk draugams