Motinystės instinktas

Taip jau nutiko, kad prieš miegą mažylė vis žiūri į kokias nors žvaigždutes. Kai buvo dar visai mažytė, dovanų gavom migdynę-žvaigždutę, kuri groja ir ant lubų projektuoja piešinius - žvaigždutes ir meškutes. Tiesa, migdynė nepadėjo mažylės užmigdyti, tačiau mažylė prieš miegą iki šiol mėgsta pasižiūrėti tą lubų spektaklį.

Kitas žvaigždučių variantas - sieninis šviestuvas su debesėliu, mėnuliu ir mažytėmis lemputėmis-žvaigždutėmis. Mažylė buvo įpratusi ją trumpam prieš miegą užsidegti (kol sako eilėraštį ar skaito pasaką). Kita šio šviestuvo rinkinio dalis - tokio pat tipo liustra jos kambaryje, kurios vienas iš režimų taip pat tos mažytės lemputės-žvaigždutės. Kai mažylė perėjo miegoti į savo kambarį, prieš miegą vis jungdavom liustros žvaigždutes.

O neseniai tvarkydama spintą aptikau kadaise man padovanotas fosforines žvaigždutes, kurias tuoj pat suklijavom mažylės kambaryje ant lubų. Dabar liustros jungti prieš miegą nebereikia. Išjungiam šviesas ir žiūrim į tas mielas žvaigždutes. Jauku ir romantiška. Pirmą naktį prieš užmigdama mažylė pasakė žvaigždutėms „labanakt“ ir paklausė - „o kaip aš jas pabučiuosiu? Noriu pabučiuot“ (prieš miegą ji įpratusi mane ir tėvelį pabučiuoti, matyt, dėl to). Radom išeitį - nusiuntėm žvaigždutėm oro bučinuką.

Rodyk draugams

Jau savaitė kaip mažylė miega savo kambaryje, savo lovytėje. Deja, dažnai kartu su ja praleidžiu naktį ir aš - arba užmiegu ją bemigdydama ir lieku, arba vidury nakties bėgu pas ją išgirdusi verkšlenimą - pabunda ir ieško manęs. Palikti ją vieną užmigti savarankiškai kol kas nė nemėginu, norisi, kad ji apsikritai priprastų prie minties, kad turi miegoti savo kambaryje. Kas vakarą ji vis mėgina išprašyti eiti miegoti į mūsų lovą ir lieka savo kambaryje tik su sąlyga, kad miegosiu kartu su ja. Kartais vis pagalvoju, kad arba pavėlavom (su mažu, ne tiek sąmoningu vaiku turėtų tarsi būti paprasčiau), arba paskubėjom perkelti ją į savo kambarį (kada pasireikš noras atsiskirti nuo tėvų, mokykloje?), nes dabar tiesiog ne tas laikas, kad ji liktų miegoti viena. Kadangi miegoti kartu man visai smagu, nemanau, kad dabar turiu rikdyti vaiką palikdama vieną.

Rodyk draugams

Vis pamirštu užfiksuoti į dienoraštį vieną mažylės vakarinį posakį, kai mes visi trys įsitaisome vienoje lovoje. Tuomet prasideda didžioji mažylės migracija, ji pareiškia - „tėti, aš noriu pas tave ateiti“ (na, aš irgi visai norėčiau). Mažylei nepakanka su mumis miegoti vienoje lovoje, reikia dar ir miegoti kartu su kažkuriuo iš mūsų. Dažniausiai nuėjusi pas tėtį po antklode po kurio laiko pareina ir lenda pas mane. Niekaip neapsisprendžia, pas kurį geriau užmigti. Būna įvairiai - užmiega tai pas tėtį, tai pas mane, o gana dažnai taip pasivaikščiojusi susirango ir po savo antklode per mūsų abiejų vidurį.

Kai užsakėm mažylei jos kambario baldus, nusprendžiau, kad juos pastačius, ji jau miegos savo kambaryje, savo lovytėje. Tačiau lovytė atvažiavo be čiužinuko. Pagaliau šiandien jį turėtume parsivežti namo. Tuomet prasidės dar vienas sunkus miego etapas - reikės mažylę pratinti miegoti atskirai. Žinoma, palikti vienos iš pradžių nepavyks, tad teks pagulėti kol užmigs ar net ir miegoti kartu su ja (paprastai netenku kantrybės ją migdydama, ir užmiegu kartu ar net anksčiau). Negi ir taip ją migdant reikės pas ją ateiti tai man, tai tėčiui? Kol kas neaišku.

Rodyk draugams

Vakar mažylė pirmą kartą pati užsimanė miegoti savo kambaryje. Įsitaisė savo kūdikiškoje lovytėje (ši jau antri metai virtusi sofa, nes nuimtas šonas), o šalia lovytės ant pagalvių susiguldė visus savo žaislus. Pasakė man „Labanakt“ ir liepė išeiti. Kai užgesinau šviesą, pradėjo prašyti uždegti. Palikau įjungtas tik žvaigždutes. Pradėjo prašyti, kad pasėdėčiau. Visgi man besėdint staiga persigalvojo ir pasiprašė miegoti kartu su mumis. Pasidaviau, nes toks žaidimas truko jau gerą valandą (nors mažylė tikrai mėgino miegoti patogiai įsitaisiusi) ir pati labai norėjau miegoti. Nežinau, kada turėsiu tiek kantrybės, kad pripratinčiau ją miegoti atskirai. Eilinį kartą grįžtu prie minties nupirkti jai naują lovytę ir tuomet jau griežtai apsispręsti ją migdyti atskirame kambaryje. Tačiau ir vėl viskas baigiasi tuo, kad nerandu patinkančios lovytės, o po to nerandu ir laiko ieškoti, kur tokią lovytę dar būtų galima rasti ir pan. Prisideda ir tai, kad man jauku su ja miegoti, nepaisant to, kad ji apspardo man nugarą.

Tokiom mąstymo minutėm prisimenu kartą žiūrėtą filmą (niekaip neprisimenu pavadinimo) apie vieną besilaukiančią porą, kuri važinėjo po pasaulį, norėdama atrasti savo vietą ir stebėjo kitų šeimų santykius. Visos šeimos kažkuo buvo keistos/nenormalios. Ir visgi viena beprotiška natūralistų šeima man patiko. Jų miegamasis buvo viena didžiulė lova, kurioje kartu miegojo ir visi vaikai. Moteris aiškino, kad jie neslepia nuo vaikų savo meilės. Iš tiesų, nuo kada žmonės viską pradėjo slėpti nuo vaikų? Kodėl natūralumas dabar gėdingas? Gal vaikas turėtų žinoti, kaip mama ir tėtis išreiškia savo meilę, kad neišsigąstų kartą išgirdęs keistus garsus? Visgi mes išauklėti viską slėpti ir kitaip nebegalim.

Kartą kažkurioje iš diskusinių TV laidų buvo nagrinėjama tema apie nudizmą – kodėl tėvai įskiepija vaikams, kad nuogam būti negražu, gėda? Psichologai-seksologai teigė, kad dėl šios priežasties nemažai žmonių išsirutulioja įvairūs kompleksai dėl savo išvaizdos. Tačiau, jei vaikščiotume nuogi namuose, tai jau irgi būti nenormalu?

Arba dar viena tema – kodėl slepiame nuo vaiko, kaip žudoma žuvis? (kai parsinešu gyvą karpį namo) Juk tai irgi melas. Kurį vėliau išsiaiškinęs vaikas išgyvens šoką. Kadaise kaime vaikai matydavo kiaulės skerdynes nuo pat gimimo ir dėl to jie neišaugo žiaurūs.

Rodyk draugams

Mažylė „vedasi“ miegoti jau ne tik žaislus, bet ir keisčiausius objektus. Pvz., kartą ji pasiguldė miegoti „katiną“ ir „drugelį“. Katinas – tai piešinukas ant vaikiško muilo etiketės, kurią ji iš manęs išsireikalavo. Drugelis – jos plaukų segtukas. Visgi jie gyvūnai, kurie, jos supratimu, irgi nori miegoti.

Rodyk draugams

Jau kuris laikas knietėjo nupirkti mažylei arklį – tiksliau tokią arklio galvą, pamautą ant lazdos. Kiti gal pasakys, kad tai berniukiškas žaislas, bet aš nemanau, kad dėl tokio mąstymo turėčiau atsisakyti suteikti vaikui malonumą. Ir apskritai, kodėl mergaitės negali žaisti su mašinomis, jei suaugusios moterys jas vairuoja?

O nupirkti tą arklio galvą sumaniau dėl to, kad:
1. Arklys dabar mėgstamiausias mažylės gyvūnas (prieš tai buvo karvė);
2. Mažylė jau kurį laiką jodinėjo ant didelio minkšto šuns ir netgi mėgino pajoti ant mažytės karvės.

Šeštadienį tokių arklio galvų pamačiau Gedimino prospekte, Europos dienos metu. Parodžiau mažylei. Ji, kaip ir reikėjo tikėti, išsirinko geltoną. Pamėginau atkalbėti (labai jau šviesiai geltonas ir baltais karčiais,
teptųsi), tuomet pasirinko žalią. Tiek to, nusprendžiau nevaržyti vaiko fantazijos aiškinimais, kad arklys būna rudas. Mažylė laiminga jodinėjo tuo arkliu gatve, po to nešėsi ir mosikavo juo kaip vėliava. Kitą dieną teko pasiimti jį ir į mišką.

Na, o vakar ji tą arklį įsitempė ir į lovą. Tėvelis dar mėgino atkalbėti, kad arkliui lovoje ne vieta, juk jis jau purvinas tuo tąsymo pažeme, bet galiausiai ir jis nusileido.

Rodyk draugams