BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gabalėlis Danijos

Mano Vyresnėlė lego susidomėjo tik 9-erių, kartu su mažąja. Ta proga sumaniau nuvežti dukras į Legolendą, užmačiusi akcijas apie pigius skrydžius. Patį pigiausią variantą pražiopsojom, bet, kad jau buvau nusiteikusi, išvykom kiek vėliau, ir kiek brangiau. Maniau, kad gegužės pradžioje ir ketvirtadienį-penktadienį Legolende lankytojų turėtų būti mažiau, tačiau klydau. Pasirodė, kad gegužės 5-oji - Danijos išsilaisvinimo diena, o ta proga danai turi net 2 išeigines - ir 5-ąją (ketvirtadienį), ir 6-ąją (penktadienį). Šeštadienį dauguma taip pat nedirba, o antrąjį gegužės sekmadienį jie švenčia Motinos dieną. Taigi papuolėm tarp švenčiančių danų.Tiesa, Legolendas, buvo tik mažytė ir net ne svarbiausia kelionės detalė.

Nakvynės
Viešbučiai pačiame Legolende ir aplink Bilundą buvo užimti iš anksto. Nutarėm išbandyti iki šiol nemėgintą variantą - apsigyventi pas žmones. Įsikūrėme Jelingo miestuke. Gyvenom antrajame namo aukšte, o apačioje virtuvėje susitikdavom su šeimininke ir jos juodąja retrivere. Dukros buvo laimingos, kad kartu gyvena draugiškas šuo. Be to, lauke stovėjo didžiulis batutas. Namas įrengtas keistai skandinaviškai-meniškai, su paveikslais, rėmintais plakatais, triušio iškamša, spalvotų stikliukų lempa ir kt.

Maistas
Ryte maitinomės dribsniais, košėmis, o į kelionę dėjomės sumuštinukus su keptais kotletukais, rastais parduotuvėje. Beje, rasti veikiančią parduotuvę buvo gana sudėtinga. Visai šalia mūsų namo esantis centras šventinį rytą nedirbo, nepaisant užrašų ant durų. Vaistinių (kelionės metu skaudėjo gerklę, galiausiai, visai praradau balsą) iš viso neradome nė viename miestuke. Panašu, kad Danai neturi pomėgio apsipirkinėti. Pietaudavom kavinėse, kur gali krautis kiek nori ir ko nori. Jų pamėgta sistema man visai patiko, užsimerkiant prieš kainas. Nors išvykimo dieną ne tik Mažėlė (ją visi laikė 2-mete ir vaišino nemokamai), bet ir aš Vejlės Grilinėj pavalgėm nemokamai (mamas vaišino mamos dienos proga).

Vaizdai
Šalikelėse geltonuojantys narcizai. Daugybė baltų vėjo malūnų geltonų rapsų fone. Sutvarkyti žaliuojantys laukai. Viskas tobulai gražu, tik kažkodėl visur, vos išlipus iš oro uosto ir miestuke, kur mes gyvenome, dvelkė mėšlu. Galiausiai pripratau. Pajūryje - oras gaivesnis, smėlio kopos ir tvarkingi namukai šiaudiniais stogais. Keisčiausia, kad ne mediniai, o iš mažyčių raudonų plytų arba ryškiai geltonai dažyti.

Pramogos

1 diena. Bilundas. Legolendas

Pirmiausia dukros puolė į miniLegolendą ir ilgai žiūrinėjo savo mylimų „Lego friends” mergaičių miestelį. Po to išsiskirstėm po du, nes viena dukra tempė į vieną pusę, kita - į kitą. Mažėlė visą dieną norėjo vien skraidyti lėktuvėliais ir joti ant arkliukų. Vyresnėle pirmiausia ištempė mane į visai vaikišką Lego Safari atrakcioną, o po to - į nuskendusią Atlantidą, akvariumą, kuriame ir šonuose, ir viršuje tarp lego narų plaukiojo didžiulės žuvys, rykliai.
Labiausiai patiko šeimyniniai atrakcionai, kuriuose buvom visi keturi - piratų statinė, piratų ola (laiveliu įplaukus į olą nustebino joje pristatyta galybė lego figūrų, vaizduojančių besilinksminnančius piratus, brangenybes ir tt.), ir piratų kanoja, kurios iš pradžių bijojau, nes atrakciono pabaigoje kanoja krenta nuo krioklio.
Tėčiui buvo apmaudu, kad nepasisupom „normaliuose” (mūsų su Vyresnėle žvilgsniu - ekstremaliuose) atrakcionuose - traukinukuose.

2 diena. Givskud zoo

Pirmą kartą gyvenime zoologijos sode praleidom tiek daug laiko, visą dieną - nuo 11 val. Iki 17 val. Apvažiavom savo mašina safari, sustodami tam tikrose vietose pasižiūrėti tolėliau esančių gyvūnų. Papietavom. Pasivaikščiojom po dinozaurų parką, ožkų aptvarke dukros gaudė ir nešiojo ožiukus ir dar ilgai žaidė žaidimų aikštelėse su kalneliais-batutais. Prieš važiuodami namo, pravažiavom safari dar kartą.
Įdomiausia buvo matyti valgančias drambles - kaip jos straubliu paima melioną ir visą susikiša į burną. Tuo pačiu straubliu jos kuo puikiausiai susitvarko ir su mažais vaisiais - surenka nuo žemės vynuoges. Kupranugariai, pasirodo, labai mėgsta kiaulpienes. Dukros vis lakstė jų skinti ir maitino. Pro mašinos langą jos labiausiai šaukė žirafas ir zebrus. Na, o ilgiausios automobilių eilės buvo prie liūtų, tiksliau 11-kos liūčių ir vieno liūto. Šie visi snūduriavo nuo karščio pasislėpę po eglėmis.

3 diena. Švyturys prie Šiaurės jūros

Išvažiavom apžiūrėti švyturio Lyngvig fyr prie Šiaurės jūros. Maniau, kad ten bus vėjuota, tad pasivaikštinėsim kiek ir tiek. Į švyturio viršų įspūdingais spiraliniais laiptais kopėm su striukėmis, o nusileidę visgi supratom, kad tas vėjas nėra toks jau šaltas. Prie jūros prireikė ir maudymosi kostiumėlių. Paplūdimys priminė Baltijos jūros pakrantę, tik dar platesnę, švaresnę ru kopomis visai prie pat. Dukros žaidė smėlyje, braidžiojo, o po to rado užsiėmimą čiuožinėti nuo kopų. Nusvilom žandus ir krūtinėles.

4 diena. Muziejai ir krabai

Nemėgstu muziejų, todėl man visai nerūpėjo miestuko, kuriame mes gyvenome - Jelingo Vikingų muziejus. Tačiau šeimininkei, pas kurią gyvenome, įkalbėjus, nuėjome ir nepasigailėjau. Muziejus nemokamas ir stebėtinai šiuolaikiškas. Kiekvienas stendas atgyja, liečiant įvairius mygtukus - ekrane piešiami vaizdai iš vikingų istorijos. Žiūrint į vazų, segių nuolaužas, šalia jų nupiešiamas atkuriamas viso daikto vaizdas. Vyresnėlė labiausiai susižavėjo nukautu vikingu, į kurį buvo pribesta iečių, kirvukų ir kitokių ginklų. Palietus ginklą, ekrane užrašoma, per kiek laiko karys mirtų, jei būtų sužeistas į tą vietą. Dar buvo įdomu pačiam pavaidinti vikingą - priešais esančioje sienoje tarsi veidrodyje atsirasdavo tavo dydžio vikingas su šarvais. O man labiausiai patiko ant muziejaus stogo. Čia buvo matyti vaizdas į vikingų piliakalnį-kapavietę, kurį juosia balti obeliskai, kartu sudarantys laivo įspūdį. Pasakojo, kad vikingai tikėjo, kad tokiu būdu mirusieji iš piliakalnio laivus išplauks į anapusinį pasaulį.
Šį vaizdą nuo muziejaus stogo buvo galima stebėti per žiūronus, pasirenkant metus. Įdomu stebėti, kaip kažkada čia nieko nebuvo, tik kalvos, vėliau pastatyta medinė šventykla ir miestukas aplink, dar vėliau ji dega, galiausiai, čia stovi mūrinė bažnytėlė.
Apsilankę muziejuje ir taip atsisveikinę su mus apnakvindinusiu miesteliu iškeliavom į Rytinę Danijos pakrantę, šeimininkei papasakojus, kad danai su šeimomis Vejlėje mėgsta gaudyti krabus. Sąsiauris nuo Baltijos jūros, virtęs mariomis, čia man labiau priminė šeimų viešnagę prie ežero. Vaikai su tėvais nuo tiltuko gaudė krabus, ant siūlo pririšdami moliuskų ar tiesiog daktariškos dešros. Vyresnėlei su tėčiu pavyko pagauti 2 didelius ir 4 mažus krabukus. Aš su mažąja tiesiog smagiai pasisėdėjau prie vandens pasilepindama saulės spinduliais.
Vejlėje dar spėjome apžiūrėti ir nemokamą Mokslo muziejų, kuris irgi nustebino gyvais ir keistokais eksponatais. Pvz., reikėjo praeiti dvokiančiais vamzdžiais, vaizduojančiais kanalizaciją. Buvo galima nuleisti vandenį WC, duše ar automobilių plovykloje ir stebėti, kaip jis subėga į kanalizaciją. Uždaroje patalpoje su Vyresnėle pasijutom kaip įkritusios į kanalizaciją - kėdės vibravo, o priešais esančiame ekrane plaukiojo visa, kas plaukioja kanalizacijos vamzdžiais, galiausiai, su mumis pasisveikino žiurkė. Dar viename muziejaus aukšte buvo įrengtas restoranėlis, kur neva buvo pardavinėjamas maistas su lervomis, musėmis ir pan. Galiausiai išėjus iš muziejaus buvo galima nusipirkti saldžių kirminų, bet vien nuo jų vaizdo buvo negera. Mažėlė išprašė tėčio nupirkti minkštą lapę, o lauktuvių kitiems vaikams parvežėm įvairių vabaliukų, maunamų ant pirštų.

Rodyk draugams

Sicilija per 7 dienas

Kadangi išvykimas į kelionę pernai per mokinių rudens atostogos pasiteisino, nusprendėm ir šįmet pasinaudoti tuo laikotarpiu. Svarstėm vykti į Legolendą Danijoje, bet, galiausiai, pasidavėm tėčio svajonei apie neatrastą Italiją.
Taigi. 7 nakvynės skirtinguose miestuose. Skirtingi keliai – tai per tamsius 3 km siekiančius tunelius, tai per aukštus tiltus, kybančius virš bedugnių, tai serpantinais. Skirtingi miestai – jaukūs mažučiai siauromis gatvelėmis ir dideli, apšiukšlintomis gatvėmis. Visi klausia, ar patiko, ar gražu? Atsakyčiau – patiko, nes buvo visko tiek daug ir įvairaus, tačiau… gyventi ten tikrai nenorėčiau. Nevienodas reljefas, kalnai – ne man (juolab Vyresnėlei, kuri antrą dieną jau vėmė). Gražu, bet tik prie laukinės jūros, ar nuo stataus skardžio, kur nematyti, kad žmonės šiukšlina (Vyresnėlė jau antrą dieną bjaurėjosi netvarka aplink).
O italų gyvenimo būdas išvis nesuderinamas su mano vaikų režimu. Ta siesta nuo 14 iki 19 val. man pačiai patiktų (nedarbo ir pietų miego prasme), bet kai beveik iki 20 val. negauni vakarienės, tai jau ima erzinti. Mažėlė paskutinį vakarą užmigo man ant kelių taip ir nesulaukus picos. Beje, maitinosi dukros tik pica, risoto ir makaronais. Ir tai, kiekvienoje vietoje risoto buvo vis kitoks – tai su pomidorų, tai su kažkokiu rudu padažu, o skaniai kirto jos tik baltą su jūrų gėrybėmis. Beveik kiaurą
parą veikiančios bandelinės jų nesudomino – Mažėlė iš viso kategoriškai nieko nenorėjo ragauti (nuo vieno pyragaičio nuvalgė tik žemuoges), Vyresnėlė paragavo krosanto, bet liko nepatenkinta. Beje, jų įdarai tiesiog neįmanomai saldūs ir riebūs. Kaip tie italai nesustorėja nuo tokio maitinimosi?
Pati džiaugiausi, galėdama atsivalgyti jūros gėrybių, kurių stebėtinai daug buvo dedama ne tik į risoto, bet ir ant picos.

Aplankėm:
1. Trapani. Atskirdom. Pasivaikštinėjom pajūriu palei miestuko sienas.
2. Paceco šalia Trapanio. Ieškojom druskų malūnų. Neveikiantys, palūžę, nors visgi gražūs iš tolo.
3. Erice. Pasiekėm funikulieriumi iš Trapanio. Įspūdingas vaizdas kylant per saulėlydį. Miestukas apjuostas mūro siena, su siaurutėmis gatvelėmis. Norėtųsi visas išvaikštinėti išžiūrinėti, kaip gražų labirintą.
4. Ereklea Minoa. Apžiūrėjom teatro liekanas, kurių bemaž nematyti, bet užtat pamatėm net 5 driežiukus. Nuostabaus grožio įlanka apačioje prie baltos uolos. Maudėmės ir vaišinomės jūrų gėrybėmis čia pat pajūryje esančioje užeigoje.
5. Agrigento šventyklų slėnis. Nors iki šiol nemėgau griuvėsių, ši vieta sukėlė įspūdį. Beveik 4 km plote daug didžiulių statinių, skulptūrų.
6. San Leone. Nedidukas miestukas. Tiesiog pernakvojom, tamsoje pasivaikščioję pakrante.
7. Enna. Pirmas iššūkis užvažiuoti į aukštą statų kalną. Senovinė gynybinė pilis, iš kurios 20-ies bokštų likę tik 6. Įspūdingi vaizdai iš bokšto. Gidas įsisiūlė papasakoti nemokamai, bet po to paprašė arbatpinigių. Išvažiuoti iš miesto siauromis gatvytėmis nebuvo paprasta, laimei, važinėjom „Smartu“, o ne savo „Audi“.
8. Piazza Armerina su garsiomis moziakomis liko nepasiekta dėl uždaryto kelio. Nusprendėm negaišti laiko ieškodami aplinkelio per kamščius.
9. Katanija. Didelis purvinas šiukšlingas miestas su daugybe rūkstančių pečiukų gatvėse, kuriuose kepami kaštonai. Paragavom. Patiko tik man. Pravažiavom traukinuku per centrą. Prisimenu tik dramblio fontaną ir kažkokį gražų Belinio parkelį.
10. Etna. Įkopėm į pačią viršūnę – automobiliu-funikulieriumi-autobusiuku. Įdomu buvo stebėti, kaip temperatūra nuo 20 pamažu vis krinta iki 3. Milžiniškas juodas kalnas. Nesuprasi, ar jis kažkur rūksta, ar tai vien debesys aplink. Vienoje vietoje gidas pasiūlė paliesti, žemė buvo šilta. Daugiau įspūdžio paliko krateriai.
11. Sirakūzai. Švarus miestas, nepaisant to, kad nemažas. Jokių įkyriai prekes siūlančių arabų ir juodaodžių, kaip dideliuose miestuose. Miesto centre – švarus balto marmuro grindinys. Gyvenom viešbutuke su vaizdu į neįprastą šiuolaikinę bažnyčią – piramidės formos su Kristumi aureolėse viršuje. Miesto centre esantis sodelis su milžiniškais medžiais ir tvenkinyje augančiais papirusais tikrai užburia. Archimedo parke buvo smagu palandžioti po uolų skyles, pašūkauti Dionizo ausyje.
12. Aci Castello miestukas priešais Ciklopų uolas. Pietavom pajūryje, žvelgdami į tas keistas smailas uolas. Pasivaikštinėjom molu.
13. Savoca. Mažutis miestelis ant labai stataus skardžio. Visų kaimynų namukai skirtingame aukštyje. Nors apžvalgos aikštelėje skelbiama, kad čia filmuotas „Krikštatėvis“ ir pardavinėjami atitinkami suvenyrai, nesijaučia įkyraus turizmo, tarsi vietiniai čia gyventų ramiai savo gyvenimą.
14. Taormina. Apsistojom viešbutyje su vaizdu į Isola Bela (gražiąją salą). Vakare pasivaikščiojom miesto centre, bet nieko įdomaus nepamatėm. Ryte nubridom į tą gražiąją salą, bet neradę tinkamo išsilaipinimo, parbridom atgal. Pasimėgavom saule, deja, dėl akmenuoto dugno ne itin pavyko pasimėgauti vis dar šilta jūra. Vyras įsipjovė koją. Vyresnėlė džiaugėsi radusi mažytį krabuką.
15. Capo d’Orlando. Sustojom papietauti pajūryje. Graži vieta. Rami jūra. Pro šoną netikėtai praėjo Simas su Oksana ir vežimėliu.
16. Kaimelis šalia Castelldacia. Pasirinkom šį miestuką nakvynei, nes jis buvo arti Palermo, o aš vis dar svarsčiau, gal verta bus į jį užvažiuoti. Tai buvo prasčiausias pasirinkimas – miestas man pasirodė labai šaltas ir nykus. Į Palermą nusprendėm nevažiuoti, nes nenorėjom patekti į kamščius, o ir dideli miestai po Katanijos ir Taorminos visai nebetraukė dėl netvarkos.
17. Carini Bioparkas. Gražus zoosodas su egzotiškais ir naminiai gyvūnais. Be to, auga ir egzoitiški medžiai – paragavom mandarinų ir datulių. Labiausiai patiko bendraujantis kupranugaris, šimpanzės (kadaise buvusios cirko artistėmis). Viena dalis poarke apauginta dideliais tropiniais augalais, tarp kurių slepiasi didžiuliai dinozaurai. Tiesa, jie nejuda, kaip Lietuvos dinoparke.
18. Grįžom į Trapani, iš kur rytą išskridom namo.

Rodyk draugams

Dvi progos per metus nemiegoti

Juokinga, bet panašu, kad pastaruosius metus turim tik dvi progas per metus nemiegoti iki ryto: Naujuosius metus ir Eurovizijos finalą. Šįmet lyg tyčia tas abi progas atšventėm su ta pačia kompanija - Jolantos, Lauros ir Jūratės šeimynomis, taigi triukšmo ir smagumo buvo nemažai. Mažėlė gana gerai sutaria ir draugauja su savo bendraamže Adele, o Vyresnėlė tai dūksta, tai pyksta „ant bernų“ ir sako, kad daugiau draugaus tik su mergaitėmis. Dėl „Eurovizijos“ atstovų ji išgyvena jau antrus metus iš eilės. Pernai verkė dėl nacionalinėje atrankoje iškritusios Mios, šiemet – dėl Edgaro Lubio. Galiausiai, vis tiek buvo aktyvi Vilijos ir Vaidu su Monika gerbėja ir finale jau verkavo dėl jų.

Rodyk draugams

Nauja mažėlės daryba

Mažoji daug čiauška, net naktimis, per sapnus kažką kalba ir kalba. Įdomiausia man jos nauja kai kurių žodžių daryba su priesaga -eka (kirtis ant ilgosios “e”), pvz., sukneka (suknelė), dangteka (dangtelis), tokiu būdu ji išvengia nemėgiamos L raidės.

Daugybę žodžių ir posakių Mažėlė vartoja nusiklausiusi iš sesės. Pastaruoju metu pradėjo aiškinti, kad „niekada nevalgys“, „niekada neis į lauką“. Galvoju - ir iš kur gi tai? Po to išgirdau, kaip Vyresnėlė pareiškė, kad „niekada jai neatleis“, kad išmėtė žaislus. Tuomet ir supratau, kad tas jų abiejų „niekada“ trunka tik keletą minučių.

Rodyk draugams

4 šalys per 10 dienų

Artėja Kalėdos, o aš vis dar nesugebu aprašyti mūsų helovininės kelionės. Taip jau nutiko, kad išvykom pakeliauti per Vyresnėlės mokyklines rudens atostogas. Taigi kelionėje prapuolė Helovinas, Vėlinės ir 2-asis Mažėlės gimtadienis.
Pirmą kartą gyvenome ne viešbučiuose, o glaudėmės pas draugus ir gimines. Jautėmės tikrai puikiai dėl jaukaus šilto priėmimo ir kartu kiek nepatogiai, kad įsiveržiam į kažkieno gyvenimą ir griaunam jų ritmą. Kas vakarą buvom lepinami skaniausiom vaišėm (lazanija, moliuskai, elniena ir kt. + pyragai), jog buvo baisu, kad priaugsim svorio daugiau nei po „viskas įskaičiuota“ atostogų.

Keletas mūsų kelių:
1. Briuselis: Milžiniškas Karo muziejus – laivai, lėktuvai, tankai… Žvilgsnis į miestą nuo muziejaus arkos. Ilgas pasivaikščiojimas iki sysiojančio berniuko. Nepaisant nuovargio, Mažėlei patiko, vis dar prašė jį parodyti, nes dabar jai tas reikalas labai aktualus. Mūsų draugų briuseliečių iniciatyva, miesto apžvalga pro mašinos langus. Mini Europa. Vyresnėlei labiausiai patiko ugnikalnio imitavimas, mums – naftos gaisras jūroje.
2. Milžiniškas zoo Pari Daiza
Atrodė, tarsi aplankiau visą pasaulį per tas kelias valandas. Afrikoje: moliniai namukai, žaidžianti liūtų šeimyna; žirafos, nebijančios lietaus, valgančios iš rankų. Kinijoje: bonsai sodai, lenkti namų stogai, raudonosios ir baltosios pandos, daugybė flamingų… Indijoje: šventyklos, drambliai ir karvės, ryžių laukai. Senos pilies rūsyje – laisvai skraidantys šikšnosparniai. Vyresnėlė pyko, kad jie taip ir nenutūpė jai ant rankos, o Mažėlė pabūgo, kad jie skraidžiojo prieš akis.
3. Diena Prancūzijoje. Pakeliui - daugybė vynuogynų. Miesteliuose visi kalba tik prancūziškai, net meniu angliško nerasi. Kavinėje Sierck de bains miestelyje teko nusižiūrėti maistą nuo sėdinčio šalia ir išsiprašyti to paties. Atrodė, kad čia visi vietiniai, atėję papietauti tarp darbų, nepaisant aukštų užeigos kainų. Į mus visi pasižiūrėjo kaip į keistuolius, iš nežinia kur atvykusius. Pilis Ducs de Lorraine tame miestelyje ypatingo įspūdžio nepadarė, nes stovi ne aukštai, pačioje gatvėje. Žvilgterėjom į ją tik iš lauko. Kiek tolėliau pavažiavus Manderen (Malbrouck) pilis stovi ant kalno. Va čia tai tikra graži pilis, kaip iš pasakų. Jos viduje- žaislų muziejuje, o išdėstymas tarsi Ikea – neišeisi, jos visos neapėjęs. Didelė, per 3 aukštus, su išėjimais į lauką.
4. Diena Belgijoje. Milžiniška Han-sur-Lesse grota. Vaikščiojom geras 2 val. O kadangi artėjo Helovinas, grotoje iš karsto kėlėsi numirėlis, iš povandeninės užpės lipo kruvini griaučiai, ant lovos gulėjo mirusi nuotaka su Drakula ir tt. Įspūdis kaip iš kokių „Karibų piratų“.
Išlindę lauk užkandom kavinukėje, kur niekas nemokėjo anglų kalbos. Belgiškas karbonadas pasirodė beesąs guliašas, taigi Vyresnėlę nuvylė, teko tenkinti makaronais. Po tokių pietų važiavom į safari. Safari Vyresnėlę velgi nuvylė, nes gyvūnai nebėgo šalia automobilio, kaip Karklėje, o vaikštinėjo kur kas toliau, jų nebuvo įmanoma paglostyti, kai kuriuos galėjai vos įžiūrėti. Apskritai pasivažinėjimas per kalnuotą mišką buvo visai smagus.
5. Diena Vokietijoje. Phantasialand. Pirmas kartas didžiuliame atrakcionų parke. Tiesą pasakius, po zoo Belgijoje, įspūdis jo buvo jau kiek mažesnis. Čia taip pat, kaip zoo, buvo įkurti regionai – Afrika, Meksika, Berlynas, Fantazija. Mažėlė nuolat norėjo suptis ant arkliukų, vos tik baigdavosi, tuoj prašydavo vėl. Paskraidžiojom su ja dar ir lėktuvais, pašokinėjom varlytėm, pravažiavom lėtaeigiu traukinuku. Vyresnėlė norėjo pravažiuoti rimtu traukiniu, bet, kai vos į jį įsėdom, jau baiminausi, kaip ištversim tokios abi bailės. Ji rėkė, o man buvo baisu, kad iškrisim ar apsivemsim. Taigi tikrais rimtais atrakcionais pasidžiaugė tik tėtis – pravažiavo žemyn galva „Juodąja Mamba“, pasivartaliojo suole virš degančios šventyklos Meksikoje. Vyresnėlei labiausiai patiko sūpynės, kabančios ant grandinių virš purškiančių fontanų (tiesą pasakius, man net jose buvo baisu, visgi nekenčiu aukščio), virtualios peliukų šaudynės šokoladu ir pamišęs viešbutis (su judančiomis grindimis ir baldais kabančiais ant lubų).

Rodyk draugams

Mažoji matematikė

Artėjant 2-ajam gimtadieniui mūsų Mažėlė pradėjo aktyviai skaičiuoti. Vis atsineša kokius 2 daiktus ir sako - „diu“. Kurį laiką net miegoti norėjo su dviem kiškiais. Kiti skaičiai nelabai egzistuoja, yra tik - „tuščia“ (0), „diu“ ir „daug“. Jei skaičiuoju su ja lipdama laiptais, paprastai būna - „diu, sesi, desim“. Kad Vyresnėlė skaičiuotų išvis nepamenu, galvoju, gal visgi mažoji bus labiau linkusi į matematiką nei ji.

Rodyk draugams

Kamane, ne kamine

Bene pirmasis Vyresnėlės išmoktas žodis buvo „makaka“, mat, kai jai buvo metai ir 4 mėn., Barselonos zoosode jai labai patiko bezdžionės, o ant jų narvo perskaitėm - „makaka“. Ji kuo puikiausiai atkartojo tą žodį ir nuolat vartojo vėliau. Prisiminiau šią istoriją, kai Mažėlei bežiūrint į bezdžiones animaciniuose filmukuose irgi pasakiau „makaka“, tik jai kažkodėl šis žodis pasirodė per sunkus, o gal tiesiog labiau patiko sukaitalioti jo skiemenis – „kamane“ (kirtis ant „e“ kaip „kamine“). Dabar nuolat bezdžiones vadina „kamane“. Apskritai Vyresnėlės ir Mažėlės mokymosi kalbėti polinkiai labai panašūs. Iš pradžių abi viską vadino vienu skiemeniu, pvz., „baba“ - „batai“, „pypy“ – „sūpynės“ ir pan. Po truputį Mažėlė išmoko vienskiemenių veiksmažodžių – „ateik“, „eime“, „sėsk“, „gert“(taip kurį laiką vadino ir vandenį, ir jūrą). Po truputį mokosi dviskiemenių daiktavardžių - „jūja“ (jūra), katė (prieš tai buvo „niania“, nes sako „niau“), Aga (Agata, prieš tai vadinta „Gege“). Dauguma gyvūnų vis dar vadina pagal jų skleidžiamus garsus, ypač sunku atskirti kai ji sako „sysy“ vadindama peles ir „kiskis“ - kiškius , kažkaip prarydama „k“.

Rodyk draugams

Kelios sustabdytos vasaros akimirkos

Neberašau dienoraščio, o vyras vis mažiau fotografuoja. Taigi rizikuoju pamiršti įspūdžius. Bent kelias vasaros savaitgalių akimirkas norėčiau dar kartą sustabdyti:

1. Didžiulis lygus laukas. Trys maniškių siluetai: vienas didelis, kitas jam iki juosmens, trečias dar mažesnis. Visi susiėmę už rankų. Saulėlydis ir besileidžiantis lėktuvėlis - sklandytuvas. Toks buvo savaitgalis Paluknyje su vyro buvusiais kursiokais ir jų mergaitėmis. Dienos metu tiesiog tinginiavom miško pavėsyje, pasiplaukiojom netoliese esančiame ežerėlyje, sutemus leidom dangaus žibintus.Nakvojom palapinėse.
2. Daugybė obelų, kurių šakos lūžta nuo obuolių. Obuoliais nuklota ir visa žemė. O kur žemė baigiasi, prasideda vanduo. Savaitgalis Obuolių saloje. Daugybė palapinių ir nepažįstamų žmonių knibždėlynas pakrantėje. Nepaisant to, smagu būti tarp jų, tarsi tikrai gyventum kažkokioj mažytėj saloj. Beprotiškas karštis, todėl norisi nuolat lindėti vandenyje. Vandens čiuožyklos. Didžiulė žaidimų aikštelė šalia kavinės. Tik nakvynė nebuvo rami, nes šalia kiaurą naktį prakaukė kažkieno šuo.
3. Kiek užmatai - vanduo. Lygus, tarsi stiklas, be jokių bangelių. Ir smėlis. Jūros kraštelis (latviškai - Jūrmala), kuriame niekuomet nebūna bangų. Oras vėsus ir gaivus. Tuštuma. Mažėlė basomis kojytėmis, nepaisant stingdančio jūros vandens. Vis semia ir nešioja vandenį kibirėliu, tarsi tikėtų, kad galima visą jūrą išsemti. Vyras žaidžia radijo bangomis valdoma mašinėle. Ji šokinėja per kupstus su nendrėmis.
4. Mergaitė stovi ištiesusi rankas į šalis, o ant jų tupia balandžiai. Galybė balandžių - pilkų, margų, baltų. Vienas atsitupia jai ant galvos, ir ji tarsi gauna karūną su sparnais. Tarsi paukščių princesė iš pasakos. Taip atrodė savaitgalsi Druskininkuose, kai Vyresnėlė niekaip negalėjo atsidžiaugti paukščiais, vis tempdavo mus jų maitinti. Dar smagiai pasivažinėjom keturračiu, kaip visuomet, pasipliuškenom vandens parke (mažėlė pati savarankiškai čiuožinėjo nuo vaikiškų čiuožyklų, net rankos nenorėjo duoti), pasiklausėm šokančių fontanų.

5. Violetinės lūpos, mėlyni dantys, juodos rankos. Tokie vaikai prisivalgę mėlynių. Kartą dviračiais (o aš triračiu) kartu su Vyresnėlės draugu M. važiavom iki Sauso ežero, kur vaikai puolė valgyti mėlynes. Darbo dienomis vakarais važinėdavom maudytis prie to ežeriuko arba prie Neries, o ne tokiom karštom dienom - į Bernardinų sodą. Buvo smagu lėkti net karštą dieną, nes plaukus maloniai vėsindavo vėjas. Rudens vakarais jau gelia ausys ir rankos.

Rodyk draugams

Balta diena, bet ne vestuvės

Liepos 5 dieną Bernardinų bažnyčioje krikštijom Mažėlę. Krikšto mama pasikviečiau savo pusseserę, kurios tėtis yra mano krikšto tėtis. Krikšto tėčiu parinkom vyro pusbrolį, kurio mama yra vyro krikšto mama. Taigi netyčiom išėjo gražus sutapimas.
Šventei užsimaniau kažko ypatingesnio nei turginės atlasinės ar lininės krikšto suknelės. Užsakiau abiems mergaitėms baltus tutu sijonukus ir net pati svarsčiau įlįsti į tokį sijoną. 40-metis ant nosies, o man tokie norai galvoje. Visgi šią mintį atmečiau, bet netikėtai pamačiau baltą suknutę užuolaidine apačia ir pasidaviau norui irgi būti balta ir šventiška. Mažėlė bažnyčioje nepuolė į ašaras, bet nenustygo vietoje, vis sukiojosi, norėjo bėgt. Laimei, čia nebuvo griežtų taisyklių, krikšto mama neprivalėjo jos laikyti ant rankų, kunigas leido jai palakstyt. Kiek pasifotkinę Bernardinų sode (buvo pernelyg karšta ir mažė jau pavargus zyzavo) patraukėm į savo naujus namus, kur ir atšventėm krikštynas. Šįkart mūsų buvo kiek daugiau, nei per Vyresnėlės krikštynas, bet kažkaip sutilpom ir visai smagiai pasisėdėjom, o vaikai palakstė lauke.

Rodyk draugams

Suptis suptis suptis

Kai persikėlėm į naujus namus ir pro langus tapo matomos sūpynės, Mažėlė dieną naktį pradėjo tempti mane laukan suptis. Sutriko net jos miegojimo laikas, užmigdavo tik apie 22-23 val., nors iki tol visad eidavo miegoti jau 20:30 val., net kai buvom Kose. Galiausiai, neištvėrę pakabinom Mažėlei sūpynes namuose, o kiek vėliau ir atskiras - Vyresnėlei. Tačiau tai nepadėjo, Mažėlė ir toliau tempia į lauką, ir ten jau nebesisupa, o čiuožinėja nuo čiuožyklos, braido po balas ir t.t. Tokia jau matyt pirmo aukšto problema-privalumas: kai nuo lauko skiria tik permatomos durys, nuolat norisi išeiti.

Rodyk draugams