Motinystės instinktas

Niekaip neprisiruošiau aprašyti mūsų kelionės. Naujuosius šiemet pasitikom Laplandijoj. Kadangi Lietuvoje iki pat išvykstant taip ir nebuvo sniego, Laplandija buvo tikrai pasakiška sniego šalis. Viskas nuostabiai balta: baltas sniegas, balti elniai, baltos meškos, baltos lapės… Sniego mažylei iki pažastų, o šalčio visai nedaug: vos -3. Tiesa, paskutinę dieną pašalo iki -19.

1 diena. Sėdom į autobusą ir važiavom į Taliną. Ištisas 12-ka valandų, per Kauną ir Panevėžį. Tačiau nebuvo nuobodu. Vaikai nezyzė. Visi 5-ki (mes trys + pusseserė su sūnum T.) buvom pasodinti į autobuso galą. Iš pradžių ta vieta man nepatiko, bet be reikalo baiminausi. Nekratė. O buvo smagu visiems sėdėti šalia. Prie mažylės ir jos antros eilės pusbrolio prisijungė dar vienas 7-metis berniukas Augustas, tai kartais sėdėdavom ir 6-iese. Vaikai žaidė, retkarčiais juos palepindavo filmukais, rodomais per autobuso televizorius. Atvykę į Taliną iškart keltu persikėlėm į Helsinkį ir likom jame nakvoti. Kai nakvojom, keltas dar kartą grįžo į Taliną ir dar kartą nuplaukė į Helsinkį, taigi plaukėm nemažai. Gidė vėliau ilgai atsiprašinėjo. Nors man visai nebuvo dėl to pikta. Jūra buvo pakankamai audringa, buvo juokinga vaikščioti it girtam. Vaikai ramūs žaidė tai viename, tai kitame žaidimų kambaryje, o truputį po devynių nuėjom miegoti ir tiek.
2 diena. Važiavom toliau dar apie 900 km. Stebėjom, kada baigsis lietingas periodas ir prasidės sniegynai. Pagaliau miškuose jau pasirodė sniego. Stabtelėjom varpų muziejuje – lauke kabojo didžiuliai varpai, o kavinukėje daug įvairiausių mažyčių. Vakare pasiekę Kemijärvi kaimelį, apsigyvenom mediniuose tamsiai vyšnine spalva dažytuose namukuose (gidė sakė, kad jų spalva išgaunama iš geležies rūdžių).
3 diena. Išvykom važinėtis sniego motociklais. Kurį laiką abejojau, ar mažylė sutiks važiuoti viena su nepažįstamais vaikais rogėse, kurias trauks sniego motociklas. Tačiau galiausiais susitarėm. Juokingai ji atrodė įvilkta į kombinezoną ir su šalmu ant galvos. Visi atrodėm kaip kokie kosmonautai sniego planetoje. Mes sėdom ant motociklo ir sekėm priekyje važiuojančius vaikus, kuriuos motociklu tempė vadas. Apsnigtu mišku važiavom ištisą valandą. Kai išlipom, mažylė tiesiog įgriuvo į pusnį iki pažastų ir nenorėjo išlįsti. Laiminga ropinėjo po sniegą. Išgėrėm skanios kažkokių miško uogų arbatos ir grįžom atgal.
Po pasivažinėjimo motociklais nuvykom į elnių fermą. Elniai tikrai kaip iš pasakos, švelniais kailiukais. Mažylė ir mane ypač gražūs balti. Nusprendėm, kad pats pirmasis baltasis elnias yra Rudolfas. Neapsirikom, tai patvirtino ir elnių šeimininkas. Važiavom elnių karavane (vienas elnias traukė roges su 2 žmonėm). Užsukom į pašiūrę pašilti prie laužo. Po to ėjom elnių maitinti, mažylė laiminga davė maisto iš savo rankutės. Dar po to išvažiavom valgyti patys – elnienos sriubos, kuri buvo labiau panaši į troškinį. Mėsa skani, nors šiek tiek specifinio skonio. Beje, autobuse buvom pavaišinti ir elnės pienu – šis buvo labai riebus.
Grįžę į savo namuką pailsėjom ir išėjom ruoštis Naujųjų šventimui. Šventė buvo suneštinė, iš lietuviškų dešrų ir skilandžių, imbierinių sausainių ir kūčiukų, kas ko iš Lietuvos dar turėjo atsivežę. 22 val. prie mūsų trobelės vedinas baltu elniu Rudolfu atėjo Kalėdų senelis. Mažylė pirmąkart išdrįso jam pasakyti eilėraštį (nei darželyje, nei kituose renginiuose nesakė). Gal todėl, kad jis buvo kuo tikriausias, avėjo elnio kailio batus. Dar jai teko pasakyti ir eilėraštį už tėtį, nes Kalėdų senelis turėjo dovanų (kaukių) kiekvienam. O aš prisiminiau ir padainavau seną etnografinę dainą „Vai atvažiuoja lėlių Kalėda“. Pašokom su vaikais ratelius, buvo visai smagu. Labiausiai patiko „Laplandija, Laplandija“, elniukų šokis ir V.Stakėno „Laukiu dovanų“.
Dar gidė suorganizavo kelis žaidimus, ir atėjo metas sutikti Naujuosius. Pasitikom juos ramiai su šaltosiomis ugnelėmis rankose. Fejerverkų beveik nebuvo, vos keletas tolumoje matėsi.
4 diena. Atvažiavom į Kalėdų senelio rezidenciją. Pas Kalėdų senį užeiti gavom vos minutę – eilės didžiulės ir daugiau laiko tam neduoda. Komercija. Visus tik nufotkina ir brangiai pardavinėja nuotraukas. Na, bet ką daryt, norisi gi tos nuotraukos su pačiu tikriausiu vyriausiuoju seniu. Prie Kalėdų senio namų – didžiuliai besmegeniai, sniego čiuožyklos ir daugybė parduotuvikių. Mažylė užsimanė iš pradžių minkšto haskio, vėliau minkšto elnio, galiausiai – baltos šiaurinės pelėdos (pan. kaip Hario Poterio). Nupirkom ją, o mažylė po minutės vėl zyzė, kad jai dar labai reikia ir elnio, gal jį Kalėdų senis galės atnešti kitąmet. Tie minkšti balti žaisliukai tikrai gražūs, visiškai ją suprantu. Dar apsilankėm Kalėdų senio pašte, kur, pasirodo, galėjom išsisiųsti sau laišką kitų metų Kalėdoms. Bet kažkaip ir nesigilinom, ir laiko nebebuvo. Autobusas laukė. Dar tą dieną nuvažiavom į Kalėdų senio parką. Čia jau visiškai buvo mažylės stichija – magiškas miškas ir nykštukų dirbtuvės, per kurias važiavom traukinuku, ledinių skulptūrų rūmai, krentantis sniegas-putos ir didžiulis burbulas su sniegu, į kurį abi sulindom pasimėtyti sniegu. Vakare pirmą ir vienintelį kartą savo namuke pasikūrėm židinį, o rytą pabudę pajutom šaltį – pasirodo, temperatūra lauke nuo -3 nukritusi iki -19.
5 diena. Atvykom į haskių veislyną. Mums čia nebuvo nieko naujo, tie patys trumpaplaukiai haskiai, kaip ir Lietuvoje. Žinoma, vaikai vis tiek šokinėdami džiaugėsi ir nekantravo, kada galės jais pavažiuoti. Šįkart jais teleidžia apvažiuoti vieną ratuką, gal 5-10 min. Pernai Lietuvoje važiavom 7 kilometrus. Apsilankėm Ranua zoosode. Gyvūnai iš esmės irgi tie patys, kaip ir Kauno ar bet kurio kito zoo, tik kad jiems suteikta daugiau laisvės. Na nebent tik baltutė lapė, drąsiai ateinanti su mumis pasisveikinti. O vaikams daugiausia džiaugsmo buvo dėl to, kad zoosode nuo gyvūno prie gyvūno galėjo važinėtis rogėmis. Tai Tomas tempė mažylę rogėse, tai dviese važinėjosi nuo kalniukų.
6 diena. Pernakvoję viešbutyje išvykom į Helsinkį. Čia apsilankėm „Eureka“ muziejuje – mažylei labiausiai patiko pamatuoti, koks žmogaus žarnų ilgis, sudėlioti arktikos namelį. Tėtis pravažiavo dviračių lynu. Dar pasižiūrėjom filmą apie žvaigždes planetariume (sudėtinga buvo jį suprasti, bet pats efektas skristi tarp žvaigždžių buvo nuostabus, pagalvojau, kad galėtų būti planetariumuose rodomi ir meniniai filmai, gal net geriau už 3 D). Po muziejaus vėl plaukėm keltu į Taliną. Šįkart trumpai. Kelte vaikai vėl žaidė, dar juos linksmino ir didžiulis Smurfas, nors mažylei tai nepadarė itin didžiulio įspūdžio, kartu su juo šokti nepanoro.
7 diena. Pernakvoję Talino viešbutyje išsiruošėm atgal.

Važiuoti autobusu su mažyle pasirodė visai nesudėtinga. Ji visiškai nezyzė. Kai keliaujam savo automobiliu, man reikia ištisai su ja žaisti, kad nenuobodžiautų, ko tik neprisigalvoju, kad būtų tylu. O dabar ji žaidė su vaikais, pavaikštinėjo, pamiegojo ištiesusi kojas man ant kelių, retkarčiais žiūrėjo filmukus. Kelionė mane visiškai ištraukė iš kasdienybės, grįžusi jaučiausi tarsi mėnesį nebuvusi namuose. nors šiaip, pažiūrėjus suaugusiojo akimis, Laplandijoje nėra nieko tokio, ko nebūtų Lietuvoje snieguotą žiemą. Haskiais ir sniego motociklais čia irgi galima pasivažinėti. Na nebent pasiilgsiu tų baltučių elnių…

Sniego vis nėra, todėl artėjančių Kalėdų nuotaiką mėginu kurtis kalėdiniais renginiais. Pasižiūrėjom du kalėdinius spektaklius vaikams: „Kaip Grinčas Kalėdos vogė“ Raganiukės teatre ir „Kalėdinės atostogos Havajuose arba Gelbėkime Kalėdas kartu!“ Vilniaus kameriniame.

Pirmajame mažylę sužavėjo dekoracijos – apsnigtos eglės, pilis, kuri prasidėjus spektakliui sužibo girliandomis, na, ir sniegas, pabiręs tiesiai ant mūsų (sėdėjom pirmoje eilėje). Žaliais kailių lopinėliais apsitaisęs Grinčas be jokio pasišlykštėjimo atsikando svogūno, o po to pasitrynė juo pažastis. Padvelkė aitriu jo kvapu. Dar spektaklyje buvo mergaitiškas keistų formų (su didžiuliais klubais) bezdantis kalėdų nykštukas ir riteris-poetas Petras, vis deklamuojantis „apšerkšniję mūsų žiemos“ ant butaforinio arklio. Iš tikrųjų Grinčas greičiausiai buvo mieliausias iš šios visos trijulės. Na, jis sumaišė vaikų laiškus, bet apskritai nieko blogo daugiau ir nepadarė. O pabaigoje dovanų gavo auksinę žuvelę, kurią įsimylėjo.
Grįžę po spektaklio pasižiūrėjom ir filmą apie Grinčą. Ta scena su svogūnu buvo identiška, o daugiau visiškai nieko panašaus. Na, ne mažylės skono ta istorija, sakė, kad daugiau nežiūrės.

Kitas spektaklis buvo orientuotas daugiau į vyresnius vaikus ir suaugusiuosius. Kalėdų senelis čia atvėrė visas savo gyvenimo kortas – nusirengė raudoną paltą, nusiėmė dirbtinę barzdą ir užsimanė atostogų Havajuose. Mažylei labiausiai patiko nykštukė Čiaudalė, kurią vaidino mūsų pažįstama R. (ji kartu vaidino ir laiškanešį).

Vieną vakarą, kai atėjau mažylės pasiimti iš darželio, mane apipuolė keturi šviesiaplaukiai berniukai, apkabino aplink kojas, šakdami - „mama, mama, čia mūsų mama!“ Man buvo visai linksma, kol nepamačiau žliumbiančios mažylės, o išsivaduoti iš tų vaikų rankučių raizgalynės nebuvo taip paprasta.

Šiemet mažylė jau ketvirti metai dalyvavo kalėdiniame mano darbo renginuke vaikams. Tradiciškai jis vyko VMT, kur tradiciškai buvo rodomas naujausias teatro spektaklis vaikams, šįmet - „Mama katinas“. Kai į sceną išėjo vyrai-katinai ir išskleidė rankose peilius, man net šiurpas per nugarą perėjo. Niūri aplinka ir šiukšliadėžėje nugaišusi žuvėdra… Negalėjau pameluoti mažylei, kad ji išskrido, turėjau paaiškinti, kad taip, vyksta jos laidotuvės.

Ar tikrai tokius spektaklius reikia rodyti vaikams? Kuo toks reginys skiriasi nuo kriminalinio filmo? Visgi mažylė nepabūgo, pražiūrėjo visą spektaklį ir vietomis rado iš ko pasijuokti. Na, žinoma, jai labiausiai patiko žuvėdra (aktorė vilkėjo baltą balerinos sijoną), kuri scenoje pabuvo vos 5 minutes, ir žuvėdriukas, o katinų išvaizda gąsdino. O gal tik suaugusiajam tas spektaklis atrodo pernelyg rimtas? Nes tik suaugusieji scenoje mato ne gatvės katinų gyvenimą, o mafiją? Vaikai mato katinų žaidimus, o peiliai jų rankose tėra jų nagai?
Spektaklio režisierius Evaldas Jaras teigia, kad šis spektaklis – eksperimentas, kuriame atsisakoma visų vaikiškam spektakliui būdingų dalykų: lipšnumo, vaikiškos aprangos, dainelių ir pan. Jame vaidinantys trisdešimtmečiai aktoriai (J.Bareikis, L.Pobedonoscevas, R.Cicėnas), patys turintys vaikų, teigia, kad šiuolaikiniams vaikams to nebereikia, jie puikiai supranta suaugusiųjų kalbą. O aš susimąsčiau… Nes vieną dieną mažylė, išgirdusi mane bendraujant su degučiu, pareiškė: kodėl tu su degučiu kalbi taip gražiai, o su manim griežtai? Suvokiau, kad su ja jau bendrauju kaip su suaugusia ir ji pasiilgo mano lipšnaus balso.

Nugalėjusi pirmą atmetimo barjerą, kurį laiką pati mėgavausi spektakliu ir akimirką sugavau save besižavinčią tais katinais-vyrais, jų apnuogintais kūnais, graikiškais šokiais ir tais mafijos nariams būdingais bučinukais į abu skruostus (Leo ir Jokūbas buvo tokie vyriški, ir jų bučinys anaiptol neatrodė gėjiškas). Gal to ir buvo siekiama? Vaikus prajuokinti istorija, tėvelius įtraukti mafijos gyvenimu, o mamas sujaudinti šokiais ir vyrišku seksualumu?

Na, o po spektaklio, mažylė tradiciškai dovanų gavo V.V. Landsbergio naujausią knygą, šįkart „Kiškis Pranciškus, be abejo“. Ir Kalėdų senelio šiemet, regis, bijo mažiau. Net nuliūdo, kad jis neišklausė jos eilėraščio (buvo didelė vaikų eilė, tad nelaukėm, tik pasiėmėm dovaną).

Kai mažylė pamatė Gedimino prospekte pakabintas raudonas žvaigždes ir stiklinius vamzdelius, kuriais laksto balta šviesa, pasakė, kad jie panašūs į kraujo surinkimo vamzdelius, o žvaiždės jau raudonos - prisikaupusios kraujo. Štai tau, kad nori, vaikiška fantazija. O man tie vamzdeliai tikrai sudarė krintančio sniego įspūdį. Beje, paskutinį kartą poliklinikoje duoti kraujo ji nebebijojo, nes… gydytoja pasakė, kad jei neverks, kai ims kraują, duos lipduką. Nebuvo jokių ašarų ir net, anot jos, neskaudėjo. O gi visad būdavo tiek spiegimo dėl to lašo kraujo…

„Padaryk man treniruotę“, - vieną kartą manęs paprašė mažylė. Niekaip nesupratau, ką ji turi omenyje, kol galiausiai pakišo man po nosimi vaikišką tatuiruotę iš „Miau“ jogurtų serijos.
Tai ne pirmas atvejis, kai mažylė prajuokina savo nežinojimu. Kartą televizoriaus ekrane pamačiusi tanką, mažylė pareiškė – „koks baisus traktorius!“
O kai pirmą kartą pamatė ant kryžiaus prikaltą Jėzų, paklausė - „kodėl tas dėdė pririštas prie malūno sparnų?“
„Kokia juokystė“, - pasakytų ji mano vietoje.

Pastaruoju metu mažylė nuolat dainuoja „Man nusibodo nusibodo nusibodo“ iš „Geltonų plytų kelio“.

Kai pirmą kartą jai įsikalė ta dainelė, ji manęs paklausė - „Ką reiškia - nusibodo?“ ir niekaip negalėjo suprasti mano paaiškinimo, kad gali kažkas nusibosti. O dabar man ir močiutei jau nusibodo kasdien klausyti to jos dainavimo, dar blogiau, įrašytos dainos kompakte (žinoma, aš pati to kaltininkė) ir žiūrėti paties filmuko.
O apie „Geltonų plytų kelio“ mergaitę Dorotę neseniai atradom filmuką. Ji pati dabar augina dukrytę:

Kai vaikas serga ir neina į darželį, namų nėra prasmės tvarkyti: vis tiek vos sutvarkius po kelių minučių jie vėl atrodys kaip kūrybinė laboratorija - šiukšlynas ar kaip „po antrojo pasaulinio“ (taip sako viena mano draugė). Nesitvarkiau gerą savaitę, o kai vieną dieną pradėjau nurinkinėti svetainės stalą, mažylė su viltimi paklausė: „Svečių ateis?“ Tikras anekdotas. Tėvelis pasiūlė kiek kitą jo versiją: „Jau metas pasikviest svečių, nes namai netvarkyti“. Taip jau yra, kad iš esmės susitvarkom namus, kai laukiam svečių.

Prieš dvi savaites mažylė pirmą kartą šiuo darželio sezonu rimtai apsirgo. Penktadienio vakarą sukilo temperatūra, ji pradėjo skųsti, kad negali nieko ryti, net vandens, taigi šeštadienio rytą nulėkėm į Santariškes dėl viso pikto pasitikrinti. O ten padariusi bendrąjį kraujo tyrimą gydytoja gana kategoriškai pareiškė, kad turim gultis į ligoninę. Aš kategoriškai atsisakiau (iš ankstesnės patirties neviliojo infekcinės ligoninės palata, kur iš esmės nieko ir negydo) ir tik po mano atsisakymo gydytoja atliko CRB tyrimą, kurį privalėjo, visų pirma, atlikti - CRB buvo vos vos padidėjęs. Nepaisant to, nebesiginčijau dėl antiobiotikų būtinybės ir jų gavę  išvykom. Mažylei jau kitą dieną nukrito temperatūra, tačiau mūsų gydytojai rekomendavus, po antibiotikų kurso palikom ją namie su močiute 2 savaitėms namuose pailsėti. Taigi tas dvi savaites namuose kas tik nevyksta.

Nemaniau, kad ateis toks laikas, kai mažylė pamėgs rožinę spalvą, bet… Atėjo, nepaisant to, kad ji taip ir nepamėgo pasakų apie princeses ir lėlių. Pamėgo ji rožinę spalvą todėl, kad įsimylėjo dar vieną Afrikos gyvūną (po žirafos) - flamingą. Dabar jos svajonė Kalėdoms gauti dovanų minkštutį rožinį flamingą. Dar ji nori ir naujo balerinos sijonėlio, šįkart nebe geltono, o rožinio. Pasidavusi naujai jos manijai, savaitgalį iškirpau flamingo aplikaciją iš rožinio kailiuko ir mėginau prisiūti jai prie golfuko. Dar kartu pasižiūrėjom filmą apie flamingus - „Purpurinis sparnas: flamingų paslaptis“.
Beje, panašu, kad Lietuvos parduotuvėse gauti minkšto flamingo ir kengūros (šito jai irgi labai reikia) žaisliuko neįmanoma.

Mažylė pasakoja, kad dažnai sapnuoja tą patį sapną - griūva pilis (iš tiesų bažnyčia, nes su kryžiumi viršūnėje), o ją pagriebia geltoni žmogeliukai ir kažkur neša. Tada atsiranda tėtis su kardu ir ją išgelbsti. Geltoni žmogeliukai, kaip supratau, jai į sapnus ateina iš vieno animacinio filmuko, o tėtis kardu kovoja taip, kaip prieš tinginio pabaisą kovojo Kakė Makė iš „Netvarkos nykštuko“.