Motinystės instinktas

Vakar po ilgokos pertraukos svečiuose turėjom mažylės bendraamžį Matą. Buvo smagu matyti, kad vaikai jau kalbasi tarpusavyje ir mėgina kartu žaisti (dėlioti dėliones, žaisti slėpynių ir landynių pro tunelį).
Po to Matas su manim pažaidė įdomų žaidimą - „spėk, kas mano tėtės kišenėje“ (reikės ir mažylę pamokyti žaisti). Spėliojau visokius daiktus, o jis vis sakė - „ne“, kol galiausiai atspėjau - žiebtuvėlis. O mažylė išgirdusi šį „raktažodį“ tuoj prisiminė žibintuvėlį ir jo paprašė. Davėm abiem po vieną, užgesinau šviesą, ir prasidėjo tikros šėlionės. Vaikai mosavo žibintuvėliais į lubas, šonus, krykštavo. Vėliau Mato tėvelis ant sienos pradėjo rodyti šešėlių teatrą iš rankų.
Galiausiai atsisveikinom, ir šįkart Matas, išgirdęs iš mamos raktažodį „atsibučiuojam ir einam“, priėjęs prie mažylės pabučiavo jai nosį (nes ši žemesnė). Mažylė išsišiepusi pabučiavo jį atgal - tiesiai į lūpas. Mums beliko pajuokauti, kad tokie žaidimai po keleto metų jau atrodytų nevaikiški.

Rodyk draugams

Mažylė mėgsta valgyti riešutus - ir graikinius, ir žemės (apibarstytus prieskoniais, kuriuos valgo tėvelis). Vakar norėdama išskirti vienus riešutus nuo kitų, ji pareiškė - „tie, kurie su oda“. Supratau, kad ji turi omenyje graikinius riešutus, nes jie su kevalu.

Rodyk draugams

Kai mažylė į lovą prisitempia labai daug žaislų arba kai nori kokį didžiulį žaislą neštis į lauką, aš jos paklausiu - „Kam tau tiek daug?” arba „gal nereikia?“. Mažylė su prašančia intonacija atšauna „Nu reikia!“

Rodyk draugams

Vakar ramiai besėdint svetainėje mažylė atnešė man glėbį savo žaislų ir išdūmė į savo kambarį dar kažko atnešti. Atnešusi kamuolį, padavė ir jį, be to, tarsi su nuostaba mane nužvelgė ir pareiškė: „gi džiaukis“. Taigi turiu mokytis džiaugtis jos džiaugsmais.

Rodyk draugams

Kai kas „tortais“ pravardžiuoja pūstas vestuvines sukneles, o štai mano mažylė nustebino priešingu pastebėjimu. Vieną vakarą, kai eilinį kartą užsiėmėm karpiniais iš visokių reklaminių žurnalų, ji parodė torto nuotrauką ir paprašė - „iškirpk man šitą suknelę“. Aš pasitikslinau - „tortą?“, ji atsakė – „čia ne tortas, čia suknelė kaip tortas“.

Rodyk draugams

Vyras mane laiko hipochondrike, nes nuolat tąsausi po gydytojus. Sutinku, kad gal kartais ir per dažnai einu tirtis to, ar ano (bet man tikrai visada ką nors skauda ir gydytojai visuomet ką nors randa!). Maža to, mažylė panašu, kad seks mano pėdomis. Jai jau dabar patinka eiti pas gydytojus. Vieną vakarą įsirėkė, kad skauda ausytę. Pasakiau, kad gal reikia važiuoti į greitąją, o ji kad apsidžiaugė, ir tuoj puolė ruoštis. Tėveliui toks jos džiaugsmas anaiptol nepatiko, tai net netyčiom pagąsdino - „negi tikrai nori, kad tau gydytoja į ausį kištų tokį ilgą daiktą ir žiūrėtų?“. Kurį laiką mažylė buvo bepradedanti persigalvoti, bet dabar jau aš apraminau - „nieko baisaus, tik pažiūrės ausytę ir tiek“. Nenoriu, kad ji bijotų daktarų, kaip dauguma vaikų, geriau jau tegu džiaugiasi. Šįkart kiek nuliūdo, kad einam ne pas mūsų šeimos gydytoją, kuri turi žaislinį liūtą, bet važiuojam kažkur kitur. Bet ten kitur (greitojoje) irgi buvo įdomu - drugeliais apipaišytos sienos, registratūroj pristatyta minkštų šuniukų, o LOR kabinete ant spintos „tupėjo“ didžiulė varlė. Taigi mažylė buvo patenkinta.

Rodyk draugams

Jau keliskart išgirstu, kaip mažylė mane pavadina „mažute“ (taip manęs niekada nevadina nei vyras, nei tėvai). Keista, kad šį būdvardį ji suvokia kaip pritaikomą kitiems. Ji niekada nepavadino manęs „panku“, „padauža“ ar dar kokiu kitokiu epitetu, kokiu mes ją vadiname. Ji suvokė kontekstinę žodžio „mažutė“ reikšmę. Abu kartus, kai į mane taip kreipėsi, ji norėjo mane paguosti, nuraminti. „Nu mažute, nieko, tėtė suklijuos“ (kai kažką netyčia sulaužiau).

Rodyk draugams

Vieną dieną kalbėjomės apie tai, kad tėveliui reikės važiuoti į fotostudiją dirbti. Mažylė, mūsų nuostabai, pareiškė - „ne, tėtis studijoj nedirbs, ten nėra kompiuterio“. Tokia jos samprata apie darbą, mat, kai namie tėtis sėdi prie kompiuterio ir prašo netrukdyti, nes dirba, ji darbą tik su tuo daiktu ir sieja.

Rodyk draugams

Mažylė jau kuris laikas prieš miegą pati pasako eilėraštį. Kartą nusprendžiau tai įamžinti. Tą vakarą ji sakė eilėraštį daugiau nei 10 kartų, nes labai patiko žiūrėti į nufilmuotą vaizdą. Kaip tai atrodo>>
Gal kažkam reikia vertimo? Greičiausiai tik man viskas taip aišku.

Rodyk draugams

Anksti šiemet „prasidėjo“ Kalėdos. Spalio pabaigoje pirmąją papuoštą eglutę pamačiau „Dorado“. Ne, nepasipiktinau. Gražu. O kadangi prieš šį (antrąjį lapkričio) savaitgalį prisnigo, pasidaviau kalėdinei nuotaika ir šeštadienį nutempiau savo šeimyną pasižiūrėti pirmojo šįmet oficialaus eglutės įžiebimo. „Gedimino 9“ nusprendė visus apšokti. Čia stovėjo didžiulė raudonais žaisliukais ir kitais akcentais papuošta eglutė, siekianti pastato lubas. Viršuje (3 aukšte) – dar viena, kurią pamačiusi mažylė šūktelėjo iš nuostabos ir pareikalavo tuoj eiti pasižiūrėti.

Pats renginys pasirodė visai jaukus – „Rimi“ dalijo riestainius ir kvietė vaikus susikurti savo tortus iš visokių saldžių drožlių, „Smaragdo miestas“ organizavo vaikams šokius, o vėliau jo „burtininkai“ žongliravo ir suko ore visokias skiautes. Tik mums nepavyko ta švente tinkamai pasidžiaugti. Buvo karšta (teko tampytis striukes), mažylė pašokusi „už rankyčių laikėmės, už ausyčių laikėmės“ parbėgo verkdama, nes vaikai jai nutąsė tas jos mažas ausytes. Po to kalėdinę šventę nukonkuravo „Milka“ karvė, stovėjusi kitame aukšte. Su atvažiavusia drauge Melita mažylė nelabai rado bendros kalbos, nes ši nenorėjo prie karvės fotografuotis, ir nelabai norėjo su ja visur vaikštinėti. Galiausiai, mažylė atrado dar vieną „džiaugsmą“ – „paskraidyti“ stikliniu liftu. Teko su ašaromis ją iš to lifto tempti lauk.

Savaitgalį dar turėjom ir pirmąją kalėdinę fotosesiją. Ta proga studijoje mažylei leidau papuošti dirbtinę eglutę. Ji su malonumu puošė. O po to staiga sumanė žaisliukais papuošti studijos žaislinių tigrų uodegas. Tokiais atvejais juokiuosi ir galvoju, kokia ji kūrybiška. Dabar dar prisiminiau ir seną animacinį filmuką „Tigriukas arbatinuke“.

Rodyk draugams