Naujieji Laplandijoje
Niekaip neprisiruošiau aprašyti mūsų kelionės. Naujuosius šiemet pasitikom Laplandijoj. Kadangi Lietuvoje iki pat išvykstant taip ir nebuvo sniego, Laplandija buvo tikrai pasakiška sniego šalis. Viskas nuostabiai balta: baltas sniegas, balti elniai, baltos meškos, baltos lapės… Sniego mažylei iki pažastų, o šalčio visai nedaug: vos -3. Tiesa, paskutinę dieną pašalo iki -19.
1 diena. Sėdom į autobusą ir važiavom į Taliną. Ištisas 12-ka valandų, per Kauną ir Panevėžį. Tačiau nebuvo nuobodu. Vaikai nezyzė. Visi 5-ki (mes trys + pusseserė su sūnum T.) buvom pasodinti į autobuso galą. Iš pradžių ta vieta man nepatiko, bet be reikalo baiminausi. Nekratė. O buvo smagu visiems sėdėti šalia. Prie mažylės ir jos antros eilės pusbrolio prisijungė dar vienas 7-metis berniukas Augustas, tai kartais sėdėdavom ir 6-iese. Vaikai žaidė, retkarčiais juos palepindavo filmukais, rodomais per autobuso televizorius. Atvykę į Taliną iškart keltu persikėlėm į Helsinkį ir likom jame nakvoti. Kai nakvojom, keltas dar kartą grįžo į Taliną ir dar kartą nuplaukė į Helsinkį, taigi plaukėm nemažai. Gidė vėliau ilgai atsiprašinėjo. Nors man visai nebuvo dėl to pikta. Jūra buvo pakankamai audringa, buvo juokinga vaikščioti it girtam. Vaikai ramūs žaidė tai viename, tai kitame žaidimų kambaryje, o truputį po devynių nuėjom miegoti ir tiek.
2 diena. Važiavom toliau dar apie 900 km. Stebėjom, kada baigsis lietingas periodas ir prasidės sniegynai. Pagaliau miškuose jau pasirodė sniego. Stabtelėjom varpų muziejuje – lauke kabojo didžiuliai varpai, o kavinukėje daug įvairiausių mažyčių. Vakare pasiekę Kemijärvi kaimelį, apsigyvenom mediniuose tamsiai vyšnine spalva dažytuose namukuose (gidė sakė, kad jų spalva išgaunama iš geležies rūdžių).
3 diena. Išvykom važinėtis sniego motociklais. Kurį laiką abejojau, ar mažylė sutiks važiuoti viena su nepažįstamais vaikais rogėse, kurias trauks sniego motociklas. Tačiau galiausiais susitarėm. Juokingai ji atrodė įvilkta į kombinezoną ir su šalmu ant galvos. Visi atrodėm kaip kokie kosmonautai sniego planetoje. Mes sėdom ant motociklo ir sekėm priekyje važiuojančius vaikus, kuriuos motociklu tempė vadas. Apsnigtu mišku važiavom ištisą valandą. Kai išlipom, mažylė tiesiog įgriuvo į pusnį iki pažastų ir nenorėjo išlįsti. Laiminga ropinėjo po sniegą. Išgėrėm skanios kažkokių miško uogų arbatos ir grįžom atgal.
Po pasivažinėjimo motociklais nuvykom į elnių fermą. Elniai tikrai kaip iš pasakos, švelniais kailiukais. Mažylė ir mane ypač gražūs balti. Nusprendėm, kad pats pirmasis baltasis elnias yra Rudolfas. Neapsirikom, tai patvirtino ir elnių šeimininkas. Važiavom elnių karavane (vienas elnias traukė roges su 2 žmonėm). Užsukom į pašiūrę pašilti prie laužo. Po to ėjom elnių maitinti, mažylė laiminga davė maisto iš savo rankutės. Dar po to išvažiavom valgyti patys – elnienos sriubos, kuri buvo labiau panaši į troškinį. Mėsa skani, nors šiek tiek specifinio skonio. Beje, autobuse buvom pavaišinti ir elnės pienu – šis buvo labai riebus.
Grįžę į savo namuką pailsėjom ir išėjom ruoštis Naujųjų šventimui. Šventė buvo suneštinė, iš lietuviškų dešrų ir skilandžių, imbierinių sausainių ir kūčiukų, kas ko iš Lietuvos dar turėjo atsivežę. 22 val. prie mūsų trobelės vedinas baltu elniu Rudolfu atėjo Kalėdų senelis. Mažylė pirmąkart išdrįso jam pasakyti eilėraštį (nei darželyje, nei kituose renginiuose nesakė). Gal todėl, kad jis buvo kuo tikriausias, avėjo elnio kailio batus. Dar jai teko pasakyti ir eilėraštį už tėtį, nes Kalėdų senelis turėjo dovanų (kaukių) kiekvienam. O aš prisiminiau ir padainavau seną etnografinę dainą „Vai atvažiuoja lėlių Kalėda“. Pašokom su vaikais ratelius, buvo visai smagu. Labiausiai patiko „Laplandija, Laplandija“, elniukų šokis ir V.Stakėno „Laukiu dovanų“.
Dar gidė suorganizavo kelis žaidimus, ir atėjo metas sutikti Naujuosius. Pasitikom juos ramiai su šaltosiomis ugnelėmis rankose. Fejerverkų beveik nebuvo, vos keletas tolumoje matėsi.
4 diena. Atvažiavom į Kalėdų senelio rezidenciją. Pas Kalėdų senį užeiti gavom vos minutę – eilės didžiulės ir daugiau laiko tam neduoda. Komercija. Visus tik nufotkina ir brangiai pardavinėja nuotraukas. Na, bet ką daryt, norisi gi tos nuotraukos su pačiu tikriausiu vyriausiuoju seniu. Prie Kalėdų senio namų – didžiuliai besmegeniai, sniego čiuožyklos ir daugybė parduotuvikių. Mažylė užsimanė iš pradžių minkšto haskio, vėliau minkšto elnio, galiausiai – baltos šiaurinės pelėdos (pan. kaip Hario Poterio). Nupirkom ją, o mažylė po minutės vėl zyzė, kad jai dar labai reikia ir elnio, gal jį Kalėdų senis galės atnešti kitąmet. Tie minkšti balti žaisliukai tikrai gražūs, visiškai ją suprantu. Dar apsilankėm Kalėdų senio pašte, kur, pasirodo, galėjom išsisiųsti sau laišką kitų metų Kalėdoms. Bet kažkaip ir nesigilinom, ir laiko nebebuvo. Autobusas laukė. Dar tą dieną nuvažiavom į Kalėdų senio parką. Čia jau visiškai buvo mažylės stichija – magiškas miškas ir nykštukų dirbtuvės, per kurias važiavom traukinuku, ledinių skulptūrų rūmai, krentantis sniegas-putos ir didžiulis burbulas su sniegu, į kurį abi sulindom pasimėtyti sniegu. Vakare pirmą ir vienintelį kartą savo namuke pasikūrėm židinį, o rytą pabudę pajutom šaltį – pasirodo, temperatūra lauke nuo -3 nukritusi iki -19.
5 diena. Atvykom į haskių veislyną. Mums čia nebuvo nieko naujo, tie patys trumpaplaukiai haskiai, kaip ir Lietuvoje. Žinoma, vaikai vis tiek šokinėdami džiaugėsi ir nekantravo, kada galės jais pavažiuoti. Šįkart jais teleidžia apvažiuoti vieną ratuką, gal 5-10 min. Pernai Lietuvoje važiavom 7 kilometrus. Apsilankėm Ranua zoosode. Gyvūnai iš esmės irgi tie patys, kaip ir Kauno ar bet kurio kito zoo, tik kad jiems suteikta daugiau laisvės. Na nebent tik baltutė lapė, drąsiai ateinanti su mumis pasisveikinti. O vaikams daugiausia džiaugsmo buvo dėl to, kad zoosode nuo gyvūno prie gyvūno galėjo važinėtis rogėmis. Tai Tomas tempė mažylę rogėse, tai dviese važinėjosi nuo kalniukų.
6 diena. Pernakvoję viešbutyje išvykom į Helsinkį. Čia apsilankėm „Eureka“ muziejuje – mažylei labiausiai patiko pamatuoti, koks žmogaus žarnų ilgis, sudėlioti arktikos namelį. Tėtis pravažiavo dviračių lynu. Dar pasižiūrėjom filmą apie žvaigždes planetariume (sudėtinga buvo jį suprasti, bet pats efektas skristi tarp žvaigždžių buvo nuostabus, pagalvojau, kad galėtų būti planetariumuose rodomi ir meniniai filmai, gal net geriau už 3 D). Po muziejaus vėl plaukėm keltu į Taliną. Šįkart trumpai. Kelte vaikai vėl žaidė, dar juos linksmino ir didžiulis Smurfas, nors mažylei tai nepadarė itin didžiulio įspūdžio, kartu su juo šokti nepanoro.
7 diena. Pernakvoję Talino viešbutyje išsiruošėm atgal.
Važiuoti autobusu su mažyle pasirodė visai nesudėtinga. Ji visiškai nezyzė. Kai keliaujam savo automobiliu, man reikia ištisai su ja žaisti, kad nenuobodžiautų, ko tik neprisigalvoju, kad būtų tylu. O dabar ji žaidė su vaikais, pavaikštinėjo, pamiegojo ištiesusi kojas man ant kelių, retkarčiais žiūrėjo filmukus. Kelionė mane visiškai ištraukė iš kasdienybės, grįžusi jaučiausi tarsi mėnesį nebuvusi namuose. nors šiaip, pažiūrėjus suaugusiojo akimis, Laplandijoje nėra nieko tokio, ko nebūtų Lietuvoje snieguotą žiemą. Haskiais ir sniego motociklais čia irgi galima pasivažinėti. Na nebent pasiilgsiu tų baltučių elnių…
Rodyk draugams