Batukai irgi valgo
Vakar lauke eidama mažylė pasižiūrėjo į savo batukus ir pareiškė - „matai, batukai turi burnytes, kai einu, jie sniegą valgo, lieka toks nugraužtas“.
Tėtis turi uodegą
Vakar bevartant knygutę su gyvūnais, mažylė staiga padarė išvadą - „matai, tigras turi uodegą ir liūtas turi uodegą, ir žirafa turi uodegą“. Aš jos juokais ir klausiu - „o tu turi uodegą?“. Ji atsako visai rimtai - „ne, bet tėtis turi, mačiau, kai maudėsi, tokia mažytė, bet man neleido paliesti“. Kiek vėliau sugrįžom prie šio pokalbio trise, tada mažylė dar pratęsė savo mintį - „man dėdės dar pagamins uodegą“.
Mažylei - treji
Šiandien mažylei sukako treji metai.
Truputis statistikos:
Svoris: 12,5 kg, ūgis: 92 cm
Pasiekimai:
Moka pati sudėti dėliones
Kalba sakiniais, tik dar šveplai (nuolat ką nors pasakoja)
Mėgsta palyginimus (panašus į tą ir aną)
Moka nupiešti gyvūną ar žmogų (galva, akys, nosis, burna, pilvas, rankos ir kojos)
Labiausiai mėgsta
Piešti su dažais ir išsiterlioti jais rankas iki alkūnių. Po to ilgai mirkyti rankas kriauklėje
Maudytis vonioje, čiuožinėti nuo vonios kraštų ir žaisti lietų
Šokti pagal Keistuolių „Debesėlį“, pagal „Baby Einstein - McDonald“
Visus geltonus daiktus
Visokius gyvūnus visokiais pavidalais
Dėvėti suknytes (ypač su burbuliukais ir geltonos spalvos)
Nemėgsta
Lėlių (sako – gali padovanot kokiam vaikui)
Kai jai valau dantis (nori valytis tik pati)
Eiti miegoti ir miegoti viena (tenka migdyti gulint su ja)
Tiems, kurie dar nematė - mažylės zona - Savana>>
Pokalbiai telefonu
Vis pamirštu užfiksuoti faktą, kad mažylė mėgsta kalbėtis įsivaizduojamu telefonu. Kai žiemą buvom Palangoje, ji kitą dieną pridėjusi ausytę prie rozetės skambino savo žaislams ir sakė, kad tuoj grįš. Kartais prie ausies ji prisideda kokį kitą nedidelį daiktą, vaizduodama, kad tai jos telefonas. Kartais užtenka delniuko. Kai šį savaitgalį buvo palikta nakčiai pas močiutę su seneliu (iš tėčio pusės), taip skambino man. O kartą skambino svečiams, vos jie išėjo pro duris, sakė - „svečiai, atvažiuokit dar, rytoj“.
Nuo dinozaurų iki prezidentūros
Savaitgalis buvo margas. Penktadienį po darbo užlėkėm pasižiūrėti Dinozaurų į Ozą. „Ledynmetis“ – vienas iš mėgiamiausių mažylės filmų, ji vis prašo – „įjunk dinozaurus“. Dinozaurai, jai be abejo patiko - reikėjo kiekvieną apkabinti ir nusifotografuoti. Tėvelis neturėjo fotoaparato, tai teko fotografuoti telefonu.
Šeštadienį vyko pavėluotas mažylės Jamaha mokyklėlės kalėdinis renginukas. Mažylę aprengiau baltu kiškučiu (su ausytėmis ir baltu pūstu sijonėliu). Salėje ji susirado dar dvi tokias kiškutes ir juokingai vaikščiojo visos trys, susiėmusios už rankų. Kai prasidėjo koncertas, kuriame dalyvavo visi mažieji, prasidėjo ir chaosas. Mažylė nejaukiai jautėsi prie svetimų žmonių, nenorėjo duoti rankos nepažįstamiems vaikams ir t.t. Dar visus vaikus viliojo balionai, kurių buvo prismaigstyta scena, ir kurių nebuvo galima pasiimti iki renginio pabaigos. Na, bet apskritai, vaikams buvo linksma. Galiausiai, gavo tą išsvajotą geltoną balioną ant pagaliuko. Šiek tiek to chaoso gyvai>>
Šeštadienio vakarą į svečius atvažiavo mažylės nedraugė Nelė – nedraugė todėl, kad jos abi visada pešasi (su kitais vaikais mažylė dažniausiai sutaria). Kai tik pasakėm, kad ji atvažiuos, mažylė tuoj pareiškė – „gerai, aš Nelę mušiu“ ir pareikalavo paslėpti aukštai jos brangiausią iš žaislų – vaikštantį šuniuką, kad Nelė nepaimtų. Iš pradžių abi mergytės pabendravo, bet galiausiai, vėl pradėjo peštis, nes abiem vis reikėdavo to paties žaislo. Taip jom bebendraujant-besipešant, nusprendėm jas išvežti močiutėms, o patys išlėkti į miestą. Taip ir padarėm, už ką ryte buvau pasmerkta mamos, neva atvežėm rėkiantį-sergantį vaiką. Kai pasakiau, kad važiuos pas močiutę, mažylė apsidžiaugė, atsisveikino ir išvažiavo laiminga, tačiau pas senelius kažkodėl pasigedo manęs ir sunkiai nakvojo naktį. O aš tą naktį ir kitos dienos rytą pasijaučiau tarsi paauglė – klube Woo tarp jaunų veidų, o grįžusi – kaip prasikaltėlė sulaukusi priekaištų iš mamos.
Nepaisant visko, sekmadienį dar išsiruošėm į nemokamą renginį vaikams Prezidentūroje. Buvo įdomu pereiti metalo detektorius tarsi oro uoste, o po to patekti tarsi į kitą šalį. Lėlių teatro aktoriai parodė spektaklį „Pasaka apie vėžliuką“, lyg tyčia tą vienintelį, kurį mes su mažyle jau buvom mačiusios. Tačiau mažylei jis antrą kartą net dar labiau patiko, jau laukė varlyčių ir liūto. Tėvelis, nors ir pavargęs iš vakar dienos, sakė, kad spektakliukas žiūrėjosi neblogai, su vaikiškais-nevaikiškais intarpais, kad ir pvz., „kiskis piskis“ (mažylė būtent taip ir sako). Po spektaklio koncertavo vaikų etnografinis ansamblis. Prisiminiau seną smagų liaudies žaidimą „Kurapkytė rugiuos“. Mažylei pasiūliau pažaisti-pašokti kartu su vaikais, bet ji nenorėjo duoti rankytės nepažįstamiems vaikams, net nelipo man nuo kelių. O po to pagalvojau, kad nors man, kaip lituanistei-etnologei visi tie papročiai gražūs, visgi mergaitės, aprengtos ilgais sijonais atrodo kažkaip nevaikiškai ir nešiuolaikiškai. Kaži, kiek vaikams tai artima, juolab dainos apie laukų darbus. Panašiomis mintimis pasidalijo ir tėvelis. Pramoginių šokių grožis kovoja su mano patriotiška tautine tapatybe.
Augimo sąvoka
Vieną vakarą mažylė man pareiškė: „kai mano naktiniai užaugs, aš tau juos atiduosiu“.
Sakau jai: „naktiniai neužaugs, jie neauga“.
Tuomet ji: „tai, kai tu būsi maža, aš tau juos atiduosiu“.
Nelabai ji dar suvokia, kas gali augti/mažėti, o kas ne. Apie save taip pat galvoja, kad gali ir užaugti, ir sumažėti. „Kai aš užaugsiu, pasieksiu žvaigždutes“ (ant lubų). „Kai aš būsiu maža, man tiks ta suknelė“ (nori rengtis išaugtą).
Pieštukėliai
Mažylė mėgsta visus daiktus vadinti mažybiniais žodžiais. Dėl to matyt ir mes, ir močiutė kalta, nes dažniausiai mažybiškai viską vadinam – rankytė, meškutė, balionėlis. Tai visai miela. O juokingiausia, kai mažylė mėgina pasidaryti mažybinį žodį, kokio nė neegzistuoja, pvz., pieštukėliai. Pieštukas - jau savaime mažybinis žodis, nemažybinis tarsi turėtų būti „pieštas“.
Miego žvaigždutės
Taip jau nutiko, kad prieš miegą mažylė vis žiūri į kokias nors žvaigždutes. Kai buvo dar visai mažytė, dovanų gavom migdynę-žvaigždutę, kuri groja ir ant lubų projektuoja piešinius - žvaigždutes ir meškutes. Tiesa, migdynė nepadėjo mažylės užmigdyti, tačiau mažylė prieš miegą iki šiol mėgsta pasižiūrėti tą lubų spektaklį.
Kitas žvaigždučių variantas - sieninis šviestuvas su debesėliu, mėnuliu ir mažytėmis lemputėmis-žvaigždutėmis. Mažylė buvo įpratusi ją trumpam prieš miegą užsidegti (kol sako eilėraštį ar skaito pasaką). Kita šio šviestuvo rinkinio dalis - tokio pat tipo liustra jos kambaryje, kurios vienas iš režimų taip pat tos mažytės lemputės-žvaigždutės. Kai mažylė perėjo miegoti į savo kambarį, prieš miegą vis jungdavom liustros žvaigždutes.
O neseniai tvarkydama spintą aptikau kadaise man padovanotas fosforines žvaigždutes, kurias tuoj pat suklijavom mažylės kambaryje ant lubų. Dabar liustros jungti prieš miegą nebereikia. Išjungiam šviesas ir žiūrim į tas mielas žvaigždutes. Jauku ir romantiška. Pirmą naktį prieš užmigdama mažylė pasakė žvaigždutėms „labanakt“ ir paklausė - „o kaip aš jas pabučiuosiu? Noriu pabučiuot“ (prieš miegą ji įpratusi mane ir tėvelį pabučiuoti, matyt, dėl to). Radom išeitį - nusiuntėm žvaigždutėm oro bučinuką.
Tigro kailiniai
Vakar mažylė įlindo į mano spintą ir aptiko ten vaikiškus avikailius, kuriuos man nuo senų laikų buvo atidavusi tėčio pusseserė. Kailinukai sunkūs, o po jais vaikiško kūnelio formos visai dingsta. Tačiau mažylei taip patiko tie kailiniai, kad išsišiepė visa iki ausų ir pareikalavo su jais važiuoti. Tėvelis, anaiptol, nebuvo sužavėtas, kad vaikas atrodo „kaip iš tarybinių laikų“, tarsi neturėtume kuo aprengti - sunkūs beformiai kailiniai + mėlyni slidininko aulinukai.
Kadangi kailinukai šviesiai gelsvi su rudom dėmėm, mažylė nusprendė, kad čia tigro kailis. O po to dar pridūrė, kad tėčio kailiniai kaip karvės. Tėtis vilkėjo juodą pūkinę striukę ir tikrai keista, kad mažylė parinko tokį palyginimą. Dar pasitaisė „kaip juoda karvė“.
Žiemos džiaugsmai
Savaitgalį padūkom lauke tarp vaikų kaip vaikai. Pirmiausia, su rogėm nuvažiavom prie kalniuko, kur kadaise jau vėžinėjom mažylę. Šįkart ji niekaip nenorėjo čiuožti ant rogių viena. Kartą nučiuožiau kartu su ja, tačiau dviese sėdėti rogėse nebuvo itin patogu. Tada pamačiau prie kalno besimėtančias padangas, užplūdo nostalgija apie senus laikus (nors tikrai neprisimenu, ar savo vaikystėje esu taip čiuožinėjusi ar tik kitus mačiau). Taigi paėmiau padangą ir su mažyle ėmiau kopti į kalną. Čiuožėm kartu. Buvo visai smagu. Tik tempti į kalną ir padangą ir mažylę už rankos nebuvo lengva, be to, dar ir slidu. Kaip tai atrodė>>
Pasivažinėję nuo kalniuko prasivažiavom pro mišką, mažylė vis prašė tėčio purtyti medžius, kad ją apsnigtų. Galiausiai, pamatėm čiuožyklėlę netoli mokyklos. Ant jos buvo daugybė vaikų, tačiau nė vieno su pačiūžomis, visi čiuožinėjo ant kelių, užpakalio ir pan. Tėvelis sumanė ir mažylei duoti tuo pasidžiaugti. Tačiau ji dar nemokėjo nei čiuožinėti kojomis, nei keliais. Ji tik atsigulė ant nugaros ir prašė tėvelio ją visaip sukioti. Iš šono pasižiūrėjus atrodė keistokai. Įtariu, vyresni žmonės būtų dar apšaukę, kad vaiką kankinam. Pafilmavau, kaip tai atrodė, matyti, kaip mažylė nurodinėja, kaip ją sukti. Video>>