BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Žvėrių savaitgalis mieste: liūtės, Ledynmetis ir dinozaurai ant stogo

Savaitgalį likom mieste, nes mažoji vis dar gėrė antibiotikus (kažkokia bakterija gerklėje, užkėlusi CRB net iki 90). Šeštadienio rytas atrodė šaltas ir lietingas, bet popiet prasigiedrijo, tad visos trys išsiprašėm nuvežamos į Žirmūnų pliažą paneryje. Man ta vieta patinka, ten būdama nesijaučiu mieste, o kažkokioj atokvėlio salelėj. Šįkart paupy žmonių buvo mažiau, nei ančių. Didžioji jas gaudė ir plaukiojo, Mažoji kapstėsi smėlyje. O aš gulėjau ir žiūrėjau į klevo lapus, prisimindama savo vaikystę kaime, kai supdavausi ant klevo pririštose sūpynėse. Visgi užplaukė debesis ir iš pliažo bėgom jau per lietų. Vakare nuvažiavom į cirką, nes dukros vos pamačiusios tą palapinę prašinėja. Kaip kačiukai žaidžiančios liūtės, dideli arkliai ir poniai, šuniukai, kupranugariai - Didžioji viskuo žavėjosi, o Mažėlė pavargo nuo tvankumo ir prašėsi namo. Negelbėjo nei išprašytas ir suvalgytas debesėlis (cukraus vata), nei sultys.

Sekmadienį pasižiūrėjom naujausią Ledynmetį kine ir nuėjom į dinozaurų parką ant OZO stogo. Nustebino, kad ten buvo ne tik dinozaurų, bet ir didžiulė žaidimų aikštelė su čiuožyklomis ir laipynėmis, batutas, o labiausiai Mažėlei patiko važinėtis ant mažų dinozauriukų. Ir vėl stebuklingai atsijungiau, tarsi būtume papuolę į kitą pasaulį, nepaisant to, kad judančių dinozaurų parkų jau esam prisižiūrėję. Šie pasirodė labai švarūs, nauji ir ryškesnių spalvų. Niekas nežino, kokių spalvų iš tikrųjų buvo dinozaurai, tačiau šios versijos buvo linksmesnės. Taip keistai prabėgo savaitgalis mieste-nemieste.

Rodyk draugams

Ten, kur gyvena kaliausės ir kur atgyja senovės dievai

Vyrui papriekaištavus, kad neįdomiai leidžiam vasaros savaitgalius, suplanavau kelionę į dar nematytas Lietuvos vietas. Kadangi tą savaitgalį Žagarėje vyko tradicinis vyšnių festivalius, nusprendžiau nuvykti ten. Deja, orą prognozavo nekokį, o Žagarės apylinkėse nakčiai apsistoti nebuvo kur, vietiniai siūlė tik jų kiemuose statytis palapines. Artimiausia „patogios” nakvynės vieta pasirodė tesantys tik Šiauliai. Taigi suplanavau apvažiuoti tos vietos įdomybes.

1. Žagarė. Šalia Žagarės dvaro laukė išsirikiavęs kaliausių ralis - kaliausės sėdėjo senoviniuose zoporožiečiuose, žiguliuose, volvo ir ant jų stogų. Iš ten jos važiavo prie Švėtės upės, kur rungėsi plaukimo varžybose. Pirmosios skersai Švėtę plaukė Rūtą (Meilutytę) ir Juliją (Jefimovą) vaidinančios kaliausės, tiksliau, jas vyrai plukdė pripučiamomis valtimis. Rūtai sekėsi kur kas geriau. Vėliau plaukė kitos kaliausės, sėdinčios ant kėdžių, pririštos prie valčių galo. Prieš srovę atsilaikyti buvo sunku, tad galiausiai vienas iš „plukdytojų” nusprendė plukdyti kaliausę ne valtimi, o tiesiog prisirišęs prie liemens. Taip jis nugalėjo kitus du priešininkus, sunkiai valdžiusius irklus.
Po kaliausių pasirodymo pasivaikščiojom po įspūdingą Žagarės dvaro muziejų - dukras labiausiai sužavėjo iškamšos, ypač leopardo, taip pat kėdės iš ragų. Apskritai muziejuje daug įdomių šiuolaikiškų ir interaktyvių žaidimų. Prie dvaro gražus gervės fontanas ir 150 metų senumo palūžęs kaštonas.
Žagarės hipodrome vyko žirgų varžybos, bet vis užtaikydavom ateiti per pertrauką. Festivalio koncertinės programos irgi nesulaukėm, nes pavargom nuo bendro triukšmo ir vaikštinėjimo pirmyn atgal (renginiai išsibarstę dideliame plote). Galiausiai, sukirtom kas kiaulės ausį (Vyresnėlė), kas picą (vyras), kas žuvienę (aš), o kas užsispyrusi prasėdėjo nieko neimdama į burną (Mažėlė) ir nusprendėm vykti toliau. Kai važiavom pro Žagarės miestelio centrą, mums visą kelią šypsojosi įvairiausios kaliausės, stovinčios prie kas antro namo tvoros.
2. Žagarės puodų namas. Deja, pasirodė, kad jis restauruojamas, puodai buvo belikę ant stogo. Visgi įdomu.
3. Žagarės Žvelgaičio piliakalnis. Pasižvalgėm, bet kur tas Žagarės ozas, taip ir nesupratau. Matyt teks kada grįžt ir viską plačiau apžiūrėt
4. Menčių karjeras, pavadintas Marso kanjonais. Trenkėmis į jį ilgai ir baisoku keliu - mašinos apačią badė aukštos žolės ir skandino balos. Nežinau, ar verta tiek trenktis vėl kelių minučių vaizdų. Pažiūrėjom į tuos rausvus kalnus iš viršaus, į vidų nėjom, paklusę draudimo ženklui ir dukrų nesupratimui/nenorėjimui lipt iš mašinos.
5. Papilės Juros periodo atodanga. Čia tebuvo uolienos, kurios neva yra išlikusios iš tų senųjų laikų. Rašoma, kad čia iškasta per 300 Juros periodo laikų gyvūnų ir augalų fosilijų. Tik neaišku, kur jos išvežtos. Taigi reikia didelės fantazijos, kad pajustum tą laikotarpį ir tos vietos prasmę.
6. Papilės 15-kos kamienų liepa. Įdomu stebėti kažką kitokio. Vienas kamienas išlinkęs iki žemės beveik nulūžęs, tarsi medis norėtų iššliaužti. Prisiminiau, kaip vaikystėje žaisdavau liepų miške Mažeikiškio kaime - ten liepos irgi buvo beveik suaugusios kamienais, tarsi šoktų rateliu. Tų ratelių viduje būdavo mūsų „kambariai”.
7. Šiauliai. Atvykom į Šiaulius 8 val. vakaro. Mažėlei sukilo temperatūra, tad likom lindėti viešbutėlyje. Iš ryto aplankėm geležinę lapę paežery, palakstėm akmenų labirinte šalia jos, paieškojom laiko prie Šaulio-saulės laikrodžio ir susiruošėm keliauti toliau.
8. Naisiai. Šis kaimas tikrai nustebino. Viskas čia sukurta dirbtinai - milžiniškų piliakalnių eilė (Baltų arena) ir fantastiškas vaizdas nuo viršūnės (įspūdis tarsi skristum virš to plataus švelnučio švarios žolės patalo), apvalus tvenkinukas su plaukiojančiomis baltomis žąsimis, gėlės ir vaistažolės, augančios verpstės formos darželiuose (Baltų žolynų muziejus) - atrodo, gamta įvertino žmogaus darbą, o dabar prisideda prie to grožio. Vyresnėlė susidomėjusi apžiūrėjo visas 50-imt baltų dievų skulptūrų. Aš išanalizavau dar vieną saulės laikrodį, kuo tiksliausiai rodantį laiką (priešpiečiai) ir mėnesį (Liepinis). Laikrodyje buvo ypač įdomu tai, kad nebuvo valandų, o kiekviena valandą įvardinta žodžiais: Pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, pusryčiai, pietūs, pokaitis ir tt.
Arenos apačioje vyko šunų varžybos, taigi turėjom ir papildomų pramogų. Dar su Vyresnėle įkišom nosį į Naisių dvaro arklides (perskaitėm visų žemaitukų vardus). Būtinai norėsiu čia grįžti. Mažai tokių vietų, kur būtų tiek švarios erdvės akims, kur gamta gražiai dera su žmogaus sukurtais kūriniais. Gal ir gerai, kad pamatėm šią vietą tuščią, o ne per Naisių festivalį, nors įdomu būtų atvažiuoti čia ir tuo metu. Tik vyras sako, kad trūksta kokio mielo restoranėlio, nes pietauti teko grįžti į Šiaulius.

Rodyk draugams

Visom prasmėm brangi Nida

Ilgąjį Joninių savaitgalį + pirmadienį buvom susiplanavę praleisti Nidoje dar prieš sumanymą pagyventi Palangoje. Taigi išsimiegoję Joninių rytą patraukėm ten, pakeliui aplankydami Delfinariumą. Maloniai nustebau, kad delfinų programa pagaliau tikrai atnaujinta. Triukai lyg ir tie patys, bet jų pateikimas jau kitoks, dar pagyvintas visokiais fontanėliais.
Nidoje apsigyvenom 3 kambarių bute kartu su vyro sesers šeimyna. Vaikai keturiese miegojo skersai sofą ir taip susidraugavo per tas tris su puse dienas, kad nebenorėjo skirtis. Pajūryje žaidė vandens šautuvais, plaukiojo ant pripučiamo delfino ir chameleono.
Tiesa, iki pajūrio dabar jau tekdavo ilgai eiti. Mažėlei sekėsi sunkiausiai, mat ji skirtingai nuo kitų trijų važiavo ne paspirtuku, o dviratuku, ir dar baiminosi leistis nuo kalno. Kartą nulėkėm iki pajūrio „tuktuku” - smagus jausmas su vėjeliu greitai nulėkti tokia mašinyte, bet brangoka kasdien būtų ten po kelis kart pirmyn atgal važinėti.
Apskritai nieko Nidoje sau neribojom - prisipirkom maisto ir parduotuvėse, ir 2kart per dieną valgiau žuvį kavinėse. Vis dėlto, jei gyventume tokia kokybe, kokią turėjom Kose (erdvūs apartamentai, maistas, gėrimai, viešbučio vandens parkas, koncertai vakarais), čia išleistume gal dvigubai daugiau.
Brangi ta mūsų Nida visom prasmėm. Tik kad ir tas smėlėtas pajūrys, kvepiančios pušys, kopos brangesnės už bet ką. Paskutinę dieną jūra pagaliau tapo tipiškai banguota, ir tik būtent tada išdrįsau į ją įlįsti. Nuostabus jausmas, nors, kai pargriauna banga, baisoka darosi.

Rodyk draugams

Ramybė Palangoje – Joninės Šventojoje

Savaitę prieš Jonines netikėtai atsidūrėm Palangoje. Vyras iškeliavo dirbti į Klaipėdą, tai mus pametėjo šalimais. Įsikūrėme visai šalia jūros „Lagūnoje”. Gyvenom tarsi savo viloje. Kambariukai iš pradžių išgąsdino savo mažumu ir tamsumu, bet tai, kad iki jūros tereikėjo nubėgti keletą žingsnių, viską atpirko. Ryte vyras važiuodavo į darbą, o mes eidavom prie jūros tarsi į savo namų kiemą, grįžę pietaudavom namuose, miegodavom pietų, po to vėl prie jūros. Tik vakarieniaudavom kažkur Basanavičiaus gatvėje, tada dar būdavom pajūry iki saulėlydžio. Iki pat saulės nusileidimo buvo tobulai šilta, ramu, o jūroje nė bangelės. Vieną tobulą vakarą saulėlydžio sulaukėm pajūrio bare ant sėdmaišių grojant muzikai su ledais ir arbata. Net mažoji persijungė prie kito režimo ir rytais pūsdavo iki 10 val. (namuose net nuėjusi miegoti 1 val nakties, kitąryt vis tiek pabunda 7 val.).

Mūsų nuostabai, Joninės Palangoje nebuvo švenčiamos, visi buvo kviečiami švęsti jas Šventojoje. Pasidarėm pramogą - sėdom į autobusą ir nuvykom į tą apleistą kurortą. Būti pajūryje, kur Šventoji įteka į jūrą, per Jonines buvo tikrai smagu. Didžioji maudėsi Šventojoje, Mažoji kapstėsi smėlyje. Scenoje koncertavo įvairūs moterėlių kolektyvai, dainavo mano tėvų laikų dainas, kol kažkoks tipas nesugadino nuotaikos Kirkorovo dainomis, o vėliau mėgindamas sudainuoti D.Butkutės „Nemylėjau tavęs” vyrišku asmeniu („Tu sakei, kad aš nemoku būti paprastas, paslaptingas ir šaltas” su netinkamais kirčiais, nes kitaip nesirimuoja).
Galiausiai, atėjo Rūta Ščiogolevaitė ir apsimetusi Tina Turner gyrė pati save iki koktumo. Jei būtų tiesiog dainavusi be komentarų, gal būtų ir visai neblogai.
Visgi Joninių nuotaika pamažu grįžo nupynus dukroms vainikėlius, uždegus laužą ir paleidus dirbtinius vainikėlius su žvakutėmis plaukti upe. Paskutinysis vaizdas saulėlydžio apšviestas atrodė visai neblogai. Joninės man visuomet asocijuodavosi būtent su vainikėliais, plaukiančiais upe, deja, dažniausiai Kernavėje jų nesulaukdavom (tai dėl lietaus, tai dėl mažųjų noro miegoti). Taigi šįkart Joninės buvo kitokios su dviprasmiškais pojūčiais.
Kai apie vidurnaktį parsiradom į Palangą, Basanavičiaus gatvė knibždėte knibždėjo nuo žmonių. Dar dieną prieš po saulėlydžio joje nebedirbo nė vienas kioskas, o dabar net praeiti buvo sudėtinga.

Rodyk draugams

Kosas. Antras kartas

Tradiciškai vos sulaukę vasaros nusprendėm skristi į kažkurią iš Graikijos salų. Tiesa, svarsčiau šįkart rinktis Ispaniją, bet kainos ir kokybės pasiūlymas nugalėjo. Vis dar renkuosi Graikiją už šiltą orą, man tinkantį maistą (ėriena, žuvis) ir viešbučius, pritaikytus šeimoms.

Šįkart pasirinkom viešbutį Kose su daugybe vandens čiuožyklų. Deja, mažoji liko nuvilta: virš mažųjų čiuožyklų bėgo kriokliai, todėl ji jų bijojo, o didžiosios jai pasirodė gerokai per didelės. Gal būtų kitaip, jei su ja būtų čiuožinėjęs tėtis, bet atsitiko taip, kad kelios dienos prieš kelionę jis susilaužė ranką, taigi su mažąja bandžiau čiuožti aš, ir ji liko nepatenkinta. Didžioji, priešingai, kiaurą dieną laipiojo ir čiuožinėjo. Iš pradžių prašė, kad būčiau kartu, bet, galiausiai, kai pavargau, lakstė viena pati. Mažoji žaidė dažniausiai ant gulto arba prie baseino krašto pilstydama vandenį iš stiklinių ar mėtydama į vandenį žaislinį delfinuką, kad sesė nuplauktų ir parneštų. Vakarais eidavom į Mini disco. Didžioji vis dar patenkinta ten šoka (grįžusi į Lietuvą visus šokdino pusserės Olivijos gimtadienyje), o Mažoji įsidrąsino tik paskutiniais vakarais, ir tai, šokdavo ne viską, daugiausia tik traukinuką. Tiesa, prie animatorių greitai priprato, vis bėgdavo imti už rankos piratės. Dar kas vakarą prašydavo išdažyti skruostus - širdelėm ar rožytėm.

Ką gi mes šįkart matėm Kose?
1. Saulę, vėją, jūrą nuo kalno viršūnės (gyvenom viešbutyje ant kalno)
2. Elnius danielius viešbučio teritorijoje
3. Povus su poviukais, besiganančius Plaka miške
4. Antimachia tvirtovės griuvėsius, kuriais ropinėjo salamandros ir tarp kurių žydėjo didžiulės usnys
5. Nuostabų neprivažiuojamą tuščią smėlėtą pajūrį kažkur tarp Antimachia ir Kefales, kuriuo ropinėjo mažulyčiai krabai
6. Tradicinę graikišką taverną, nudažytą mėlyna spalva, kurios lubos buvo apipintos vynuogėmis ir asiliukų aptvarą šalia jos. Nuostabų atvirukišką vaizdą - vienišas alyvmedis ir šalia besiganantis asiliukas.

Nusprendžiau, kad „viskas įskaičiuota” atostogų jau užteks. Atostogos Sicilijoje ir Danijoje buvo kur kas įdomesnės ir nepasakyčiau, kad sunkesnės.

Rodyk draugams

Gabalėlis Danijos

Mano Vyresnėlė lego susidomėjo tik 9-erių, kartu su mažąja. Ta proga sumaniau nuvežti dukras į Legolendą, užmačiusi akcijas apie pigius skrydžius. Patį pigiausią variantą pražiopsojom, bet, kad jau buvau nusiteikusi, išvykom kiek vėliau, ir kiek brangiau. Maniau, kad gegužės pradžioje ir ketvirtadienį-penktadienį Legolende lankytojų turėtų būti mažiau, tačiau klydau. Pasirodė, kad gegužės 5-oji - Danijos išsilaisvinimo diena, o ta proga danai turi net 2 išeigines - ir 5-ąją (ketvirtadienį), ir 6-ąją (penktadienį). Šeštadienį dauguma taip pat nedirba, o antrąjį gegužės sekmadienį jie švenčia Motinos dieną. Taigi papuolėm tarp švenčiančių danų.Tiesa, Legolendas, buvo tik mažytė ir net ne svarbiausia kelionės detalė.

Nakvynės
Viešbučiai pačiame Legolende ir aplink Bilundą buvo užimti iš anksto. Nutarėm išbandyti iki šiol nemėgintą variantą - apsigyventi pas žmones. Įsikūrėme Jelingo miestuke. Gyvenom antrajame namo aukšte, o apačioje virtuvėje susitikdavom su šeimininke ir jos juodąja retrivere. Dukros buvo laimingos, kad kartu gyvena draugiškas šuo. Be to, lauke stovėjo didžiulis batutas. Namas įrengtas keistai skandinaviškai-meniškai, su paveikslais, rėmintais plakatais, triušio iškamša, spalvotų stikliukų lempa ir kt.

Maistas
Ryte maitinomės dribsniais, košėmis, o į kelionę dėjomės sumuštinukus su keptais kotletukais, rastais parduotuvėje. Beje, rasti veikiančią parduotuvę buvo gana sudėtinga. Visai šalia mūsų namo esantis centras šventinį rytą nedirbo, nepaisant užrašų ant durų. Vaistinių (kelionės metu skaudėjo gerklę, galiausiai, visai praradau balsą) iš viso neradome nė viename miestuke. Panašu, kad Danai neturi pomėgio apsipirkinėti. Pietaudavom kavinėse, kur gali krautis kiek nori ir ko nori. Jų pamėgta sistema man visai patiko, užsimerkiant prieš kainas. Nors išvykimo dieną ne tik Mažėlė (ją visi laikė 2-mete ir vaišino nemokamai), bet ir aš Vejlės Grilinėj pavalgėm nemokamai (mamas vaišino mamos dienos proga).

Vaizdai
Šalikelėse geltonuojantys narcizai. Daugybė baltų vėjo malūnų geltonų rapsų fone. Sutvarkyti žaliuojantys laukai. Viskas tobulai gražu, tik kažkodėl visur, vos išlipus iš oro uosto ir miestuke, kur mes gyvenome, dvelkė mėšlu. Galiausiai pripratau. Pajūryje - oras gaivesnis, smėlio kopos ir tvarkingi namukai šiaudiniais stogais. Keisčiausia, kad ne mediniai, o iš mažyčių raudonų plytų arba ryškiai geltonai dažyti.

Pramogos

1 diena. Bilundas. Legolendas

Pirmiausia dukros puolė į miniLegolendą ir ilgai žiūrinėjo savo mylimų „Lego friends” mergaičių miestelį. Po to išsiskirstėm po du, nes viena dukra tempė į vieną pusę, kita - į kitą. Mažėlė visą dieną norėjo vien skraidyti lėktuvėliais ir joti ant arkliukų. Vyresnėle pirmiausia ištempė mane į visai vaikišką Lego Safari atrakcioną, o po to - į nuskendusią Atlantidą, akvariumą, kuriame ir šonuose, ir viršuje tarp lego narų plaukiojo didžiulės žuvys, rykliai.
Labiausiai patiko šeimyniniai atrakcionai, kuriuose buvom visi keturi - piratų statinė, piratų ola (laiveliu įplaukus į olą nustebino joje pristatyta galybė lego figūrų, vaizduojančių besilinksminnančius piratus, brangenybes ir tt.), ir piratų kanoja, kurios iš pradžių bijojau, nes atrakciono pabaigoje kanoja krenta nuo krioklio.
Tėčiui buvo apmaudu, kad nepasisupom „normaliuose” (mūsų su Vyresnėle žvilgsniu - ekstremaliuose) atrakcionuose - traukinukuose.

2 diena. Givskud zoo

Pirmą kartą gyvenime zoologijos sode praleidom tiek daug laiko, visą dieną - nuo 11 val. Iki 17 val. Apvažiavom savo mašina safari, sustodami tam tikrose vietose pasižiūrėti tolėliau esančių gyvūnų. Papietavom. Pasivaikščiojom po dinozaurų parką, ožkų aptvarke dukros gaudė ir nešiojo ožiukus ir dar ilgai žaidė žaidimų aikštelėse su kalneliais-batutais. Prieš važiuodami namo, pravažiavom safari dar kartą.
Įdomiausia buvo matyti valgančias drambles - kaip jos straubliu paima melioną ir visą susikiša į burną. Tuo pačiu straubliu jos kuo puikiausiai susitvarko ir su mažais vaisiais - surenka nuo žemės vynuoges. Kupranugariai, pasirodo, labai mėgsta kiaulpienes. Dukros vis lakstė jų skinti ir maitino. Pro mašinos langą jos labiausiai šaukė žirafas ir zebrus. Na, o ilgiausios automobilių eilės buvo prie liūtų, tiksliau 11-kos liūčių ir vieno liūto. Šie visi snūduriavo nuo karščio pasislėpę po eglėmis.

3 diena. Švyturys prie Šiaurės jūros

Išvažiavom apžiūrėti švyturio Lyngvig fyr prie Šiaurės jūros. Maniau, kad ten bus vėjuota, tad pasivaikštinėsim kiek ir tiek. Į švyturio viršų įspūdingais spiraliniais laiptais kopėm su striukėmis, o nusileidę visgi supratom, kad tas vėjas nėra toks jau šaltas. Prie jūros prireikė ir maudymosi kostiumėlių. Paplūdimys priminė Baltijos jūros pakrantę, tik dar platesnę, švaresnę ru kopomis visai prie pat. Dukros žaidė smėlyje, braidžiojo, o po to rado užsiėmimą čiuožinėti nuo kopų. Nusvilom žandus ir krūtinėles.

4 diena. Muziejai ir krabai

Nemėgstu muziejų, todėl man visai nerūpėjo miestuko, kuriame mes gyvenome - Jelingo Vikingų muziejus. Tačiau šeimininkei, pas kurią gyvenome, įkalbėjus, nuėjome ir nepasigailėjau. Muziejus nemokamas ir stebėtinai šiuolaikiškas. Kiekvienas stendas atgyja, liečiant įvairius mygtukus - ekrane piešiami vaizdai iš vikingų istorijos. Žiūrint į vazų, segių nuolaužas, šalia jų nupiešiamas atkuriamas viso daikto vaizdas. Vyresnėlė labiausiai susižavėjo nukautu vikingu, į kurį buvo pribesta iečių, kirvukų ir kitokių ginklų. Palietus ginklą, ekrane užrašoma, per kiek laiko karys mirtų, jei būtų sužeistas į tą vietą. Dar buvo įdomu pačiam pavaidinti vikingą - priešais esančioje sienoje tarsi veidrodyje atsirasdavo tavo dydžio vikingas su šarvais. O man labiausiai patiko ant muziejaus stogo. Čia buvo matyti vaizdas į vikingų piliakalnį-kapavietę, kurį juosia balti obeliskai, kartu sudarantys laivo įspūdį. Pasakojo, kad vikingai tikėjo, kad tokiu būdu mirusieji iš piliakalnio laivus išplauks į anapusinį pasaulį.
Šį vaizdą nuo muziejaus stogo buvo galima stebėti per žiūronus, pasirenkant metus. Įdomu stebėti, kaip kažkada čia nieko nebuvo, tik kalvos, vėliau pastatyta medinė šventykla ir miestukas aplink, dar vėliau ji dega, galiausiai, čia stovi mūrinė bažnytėlė.
Apsilankę muziejuje ir taip atsisveikinę su mus apnakvindinusiu miesteliu iškeliavom į Rytinę Danijos pakrantę, šeimininkei papasakojus, kad danai su šeimomis Vejlėje mėgsta gaudyti krabus. Sąsiauris nuo Baltijos jūros, virtęs mariomis, čia man labiau priminė šeimų viešnagę prie ežero. Vaikai su tėvais nuo tiltuko gaudė krabus, ant siūlo pririšdami moliuskų ar tiesiog daktariškos dešros. Vyresnėlei su tėčiu pavyko pagauti 2 didelius ir 4 mažus krabukus. Aš su mažąja tiesiog smagiai pasisėdėjau prie vandens pasilepindama saulės spinduliais.
Vejlėje dar spėjome apžiūrėti ir nemokamą Mokslo muziejų, kuris irgi nustebino gyvais ir keistokais eksponatais. Pvz., reikėjo praeiti dvokiančiais vamzdžiais, vaizduojančiais kanalizaciją. Buvo galima nuleisti vandenį WC, duše ar automobilių plovykloje ir stebėti, kaip jis subėga į kanalizaciją. Uždaroje patalpoje su Vyresnėle pasijutom kaip įkritusios į kanalizaciją - kėdės vibravo, o priešais esančiame ekrane plaukiojo visa, kas plaukioja kanalizacijos vamzdžiais, galiausiai, su mumis pasisveikino žiurkė. Dar viename muziejaus aukšte buvo įrengtas restoranėlis, kur neva buvo pardavinėjamas maistas su lervomis, musėmis ir pan. Galiausiai išėjus iš muziejaus buvo galima nusipirkti saldžių kirminų, bet vien nuo jų vaizdo buvo negera. Mažėlė išprašė tėčio nupirkti minkštą lapę, o lauktuvių kitiems vaikams parvežėm įvairių vabaliukų, maunamų ant pirštų.

Rodyk draugams

Sicilija per 7 dienas

Kadangi išvykimas į kelionę pernai per mokinių rudens atostogos pasiteisino, nusprendėm ir šįmet pasinaudoti tuo laikotarpiu. Svarstėm vykti į Legolendą Danijoje, bet, galiausiai, pasidavėm tėčio svajonei apie neatrastą Italiją.
Taigi. 7 nakvynės skirtinguose miestuose. Skirtingi keliai – tai per tamsius 3 km siekiančius tunelius, tai per aukštus tiltus, kybančius virš bedugnių, tai serpantinais. Skirtingi miestai – jaukūs mažučiai siauromis gatvelėmis ir dideli, apšiukšlintomis gatvėmis. Visi klausia, ar patiko, ar gražu? Atsakyčiau – patiko, nes buvo visko tiek daug ir įvairaus, tačiau… gyventi ten tikrai nenorėčiau. Nevienodas reljefas, kalnai – ne man (juolab Vyresnėlei, kuri antrą dieną jau vėmė). Gražu, bet tik prie laukinės jūros, ar nuo stataus skardžio, kur nematyti, kad žmonės šiukšlina (Vyresnėlė jau antrą dieną bjaurėjosi netvarka aplink).
O italų gyvenimo būdas išvis nesuderinamas su mano vaikų režimu. Ta siesta nuo 14 iki 19 val. man pačiai patiktų (nedarbo ir pietų miego prasme), bet kai beveik iki 20 val. negauni vakarienės, tai jau ima erzinti. Mažėlė paskutinį vakarą užmigo man ant kelių taip ir nesulaukus picos. Beje, maitinosi dukros tik pica, risoto ir makaronais. Ir tai, kiekvienoje vietoje risoto buvo vis kitoks – tai su pomidorų, tai su kažkokiu rudu padažu, o skaniai kirto jos tik baltą su jūrų gėrybėmis. Beveik kiaurą
parą veikiančios bandelinės jų nesudomino – Mažėlė iš viso kategoriškai nieko nenorėjo ragauti (nuo vieno pyragaičio nuvalgė tik žemuoges), Vyresnėlė paragavo krosanto, bet liko nepatenkinta. Beje, jų įdarai tiesiog neįmanomai saldūs ir riebūs. Kaip tie italai nesustorėja nuo tokio maitinimosi?
Pati džiaugiausi, galėdama atsivalgyti jūros gėrybių, kurių stebėtinai daug buvo dedama ne tik į risoto, bet ir ant picos.

Aplankėm:
1. Trapani. Atskirdom. Pasivaikštinėjom pajūriu palei miestuko sienas.
2. Paceco šalia Trapanio. Ieškojom druskų malūnų. Neveikiantys, palūžę, nors visgi gražūs iš tolo.
3. Erice. Pasiekėm funikulieriumi iš Trapanio. Įspūdingas vaizdas kylant per saulėlydį. Miestukas apjuostas mūro siena, su siaurutėmis gatvelėmis. Norėtųsi visas išvaikštinėti išžiūrinėti, kaip gražų labirintą.
4. Ereklea Minoa. Apžiūrėjom teatro liekanas, kurių bemaž nematyti, bet užtat pamatėm net 5 driežiukus. Nuostabaus grožio įlanka apačioje prie baltos uolos. Maudėmės ir vaišinomės jūrų gėrybėmis čia pat pajūryje esančioje užeigoje.
5. Agrigento šventyklų slėnis. Nors iki šiol nemėgau griuvėsių, ši vieta sukėlė įspūdį. Beveik 4 km plote daug didžiulių statinių, skulptūrų.
6. San Leone. Nedidukas miestukas. Tiesiog pernakvojom, tamsoje pasivaikščioję pakrante.
7. Enna. Pirmas iššūkis užvažiuoti į aukštą statų kalną. Senovinė gynybinė pilis, iš kurios 20-ies bokštų likę tik 6. Įspūdingi vaizdai iš bokšto. Gidas įsisiūlė papasakoti nemokamai, bet po to paprašė arbatpinigių. Išvažiuoti iš miesto siauromis gatvytėmis nebuvo paprasta, laimei, važinėjom „Smartu“, o ne savo „Audi“.
8. Piazza Armerina su garsiomis moziakomis liko nepasiekta dėl uždaryto kelio. Nusprendėm negaišti laiko ieškodami aplinkelio per kamščius.
9. Katanija. Didelis purvinas šiukšlingas miestas su daugybe rūkstančių pečiukų gatvėse, kuriuose kepami kaštonai. Paragavom. Patiko tik man. Pravažiavom traukinuku per centrą. Prisimenu tik dramblio fontaną ir kažkokį gražų Belinio parkelį.
10. Etna. Įkopėm į pačią viršūnę – automobiliu-funikulieriumi-autobusiuku. Įdomu buvo stebėti, kaip temperatūra nuo 20 pamažu vis krinta iki 3. Milžiniškas juodas kalnas. Nesuprasi, ar jis kažkur rūksta, ar tai vien debesys aplink. Vienoje vietoje gidas pasiūlė paliesti, žemė buvo šilta. Daugiau įspūdžio paliko krateriai.
11. Sirakūzai. Švarus miestas, nepaisant to, kad nemažas. Jokių įkyriai prekes siūlančių arabų ir juodaodžių, kaip dideliuose miestuose. Miesto centre – švarus balto marmuro grindinys. Gyvenom viešbutuke su vaizdu į neįprastą šiuolaikinę bažnyčią – piramidės formos su Kristumi aureolėse viršuje. Miesto centre esantis sodelis su milžiniškais medžiais ir tvenkinyje augančiais papirusais tikrai užburia. Archimedo parke buvo smagu palandžioti po uolų skyles, pašūkauti Dionizo ausyje.
12. Aci Castello miestukas priešais Ciklopų uolas. Pietavom pajūryje, žvelgdami į tas keistas smailas uolas. Pasivaikštinėjom molu.
13. Savoca. Mažutis miestelis ant labai stataus skardžio. Visų kaimynų namukai skirtingame aukštyje. Nors apžvalgos aikštelėje skelbiama, kad čia filmuotas „Krikštatėvis“ ir pardavinėjami atitinkami suvenyrai, nesijaučia įkyraus turizmo, tarsi vietiniai čia gyventų ramiai savo gyvenimą.
14. Taormina. Apsistojom viešbutyje su vaizdu į Isola Bela (gražiąją salą). Vakare pasivaikščiojom miesto centre, bet nieko įdomaus nepamatėm. Ryte nubridom į tą gražiąją salą, bet neradę tinkamo išsilaipinimo, parbridom atgal. Pasimėgavom saule, deja, dėl akmenuoto dugno ne itin pavyko pasimėgauti vis dar šilta jūra. Vyras įsipjovė koją. Vyresnėlė džiaugėsi radusi mažytį krabuką.
15. Capo d’Orlando. Sustojom papietauti pajūryje. Graži vieta. Rami jūra. Pro šoną netikėtai praėjo Simas su Oksana ir vežimėliu.
16. Kaimelis šalia Castelldacia. Pasirinkom šį miestuką nakvynei, nes jis buvo arti Palermo, o aš vis dar svarsčiau, gal verta bus į jį užvažiuoti. Tai buvo prasčiausias pasirinkimas – miestas man pasirodė labai šaltas ir nykus. Į Palermą nusprendėm nevažiuoti, nes nenorėjom patekti į kamščius, o ir dideli miestai po Katanijos ir Taorminos visai nebetraukė dėl netvarkos.
17. Carini Bioparkas. Gražus zoosodas su egzotiškais ir naminiai gyvūnais. Be to, auga ir egzoitiški medžiai – paragavom mandarinų ir datulių. Labiausiai patiko bendraujantis kupranugaris, šimpanzės (kadaise buvusios cirko artistėmis). Viena dalis poarke apauginta dideliais tropiniais augalais, tarp kurių slepiasi didžiuliai dinozaurai. Tiesa, jie nejuda, kaip Lietuvos dinoparke.
18. Grįžom į Trapani, iš kur rytą išskridom namo.

Rodyk draugams

Dvi progos per metus nemiegoti

Juokinga, bet panašu, kad pastaruosius metus turim tik dvi progas per metus nemiegoti iki ryto: Naujuosius metus ir Eurovizijos finalą. Šįmet lyg tyčia tas abi progas atšventėm su ta pačia kompanija - Jolantos, Lauros ir Jūratės šeimynomis, taigi triukšmo ir smagumo buvo nemažai. Mažėlė gana gerai sutaria ir draugauja su savo bendraamže Adele, o Vyresnėlė tai dūksta, tai pyksta „ant bernų“ ir sako, kad daugiau draugaus tik su mergaitėmis. Dėl „Eurovizijos“ atstovų ji išgyvena jau antrus metus iš eilės. Pernai verkė dėl nacionalinėje atrankoje iškritusios Mios, šiemet – dėl Edgaro Lubio. Galiausiai, vis tiek buvo aktyvi Vilijos ir Vaidu su Monika gerbėja ir finale jau verkavo dėl jų.

Rodyk draugams

Nauja mažėlės daryba

Mažoji daug čiauška, net naktimis, per sapnus kažką kalba ir kalba. Įdomiausia man jos nauja kai kurių žodžių daryba su priesaga -eka (kirtis ant ilgosios “e”), pvz., sukneka (suknelė), dangteka (dangtelis), tokiu būdu ji išvengia nemėgiamos L raidės.

Daugybę žodžių ir posakių Mažėlė vartoja nusiklausiusi iš sesės. Pastaruoju metu pradėjo aiškinti, kad „niekada nevalgys“, „niekada neis į lauką“. Galvoju - ir iš kur gi tai? Po to išgirdau, kaip Vyresnėlė pareiškė, kad „niekada jai neatleis“, kad išmėtė žaislus. Tuomet ir supratau, kad tas jų abiejų „niekada“ trunka tik keletą minučių.

Rodyk draugams

4 šalys per 10 dienų

Artėja Kalėdos, o aš vis dar nesugebu aprašyti mūsų helovininės kelionės. Taip jau nutiko, kad išvykom pakeliauti per Vyresnėlės mokyklines rudens atostogas. Taigi kelionėje prapuolė Helovinas, Vėlinės ir 2-asis Mažėlės gimtadienis.
Pirmą kartą gyvenome ne viešbučiuose, o glaudėmės pas draugus ir gimines. Jautėmės tikrai puikiai dėl jaukaus šilto priėmimo ir kartu kiek nepatogiai, kad įsiveržiam į kažkieno gyvenimą ir griaunam jų ritmą. Kas vakarą buvom lepinami skaniausiom vaišėm (lazanija, moliuskai, elniena ir kt. + pyragai), jog buvo baisu, kad priaugsim svorio daugiau nei po „viskas įskaičiuota“ atostogų.

Keletas mūsų kelių:
1. Briuselis: Milžiniškas Karo muziejus – laivai, lėktuvai, tankai… Žvilgsnis į miestą nuo muziejaus arkos. Ilgas pasivaikščiojimas iki sysiojančio berniuko. Nepaisant nuovargio, Mažėlei patiko, vis dar prašė jį parodyti, nes dabar jai tas reikalas labai aktualus. Mūsų draugų briuseliečių iniciatyva, miesto apžvalga pro mašinos langus. Mini Europa. Vyresnėlei labiausiai patiko ugnikalnio imitavimas, mums – naftos gaisras jūroje.
2. Milžiniškas zoo Pari Daiza
Atrodė, tarsi aplankiau visą pasaulį per tas kelias valandas. Afrikoje: moliniai namukai, žaidžianti liūtų šeimyna; žirafos, nebijančios lietaus, valgančios iš rankų. Kinijoje: bonsai sodai, lenkti namų stogai, raudonosios ir baltosios pandos, daugybė flamingų… Indijoje: šventyklos, drambliai ir karvės, ryžių laukai. Senos pilies rūsyje – laisvai skraidantys šikšnosparniai. Vyresnėlė pyko, kad jie taip ir nenutūpė jai ant rankos, o Mažėlė pabūgo, kad jie skraidžiojo prieš akis.
3. Diena Prancūzijoje. Pakeliui - daugybė vynuogynų. Miesteliuose visi kalba tik prancūziškai, net meniu angliško nerasi. Kavinėje Sierck de bains miestelyje teko nusižiūrėti maistą nuo sėdinčio šalia ir išsiprašyti to paties. Atrodė, kad čia visi vietiniai, atėję papietauti tarp darbų, nepaisant aukštų užeigos kainų. Į mus visi pasižiūrėjo kaip į keistuolius, iš nežinia kur atvykusius. Pilis Ducs de Lorraine tame miestelyje ypatingo įspūdžio nepadarė, nes stovi ne aukštai, pačioje gatvėje. Žvilgterėjom į ją tik iš lauko. Kiek tolėliau pavažiavus Manderen (Malbrouck) pilis stovi ant kalno. Va čia tai tikra graži pilis, kaip iš pasakų. Jos viduje- žaislų muziejuje, o išdėstymas tarsi Ikea – neišeisi, jos visos neapėjęs. Didelė, per 3 aukštus, su išėjimais į lauką.
4. Diena Belgijoje. Milžiniška Han-sur-Lesse grota. Vaikščiojom geras 2 val. O kadangi artėjo Helovinas, grotoje iš karsto kėlėsi numirėlis, iš povandeninės užpės lipo kruvini griaučiai, ant lovos gulėjo mirusi nuotaka su Drakula ir tt. Įspūdis kaip iš kokių „Karibų piratų“.
Išlindę lauk užkandom kavinukėje, kur niekas nemokėjo anglų kalbos. Belgiškas karbonadas pasirodė beesąs guliašas, taigi Vyresnėlę nuvylė, teko tenkinti makaronais. Po tokių pietų važiavom į safari. Safari Vyresnėlę velgi nuvylė, nes gyvūnai nebėgo šalia automobilio, kaip Karklėje, o vaikštinėjo kur kas toliau, jų nebuvo įmanoma paglostyti, kai kuriuos galėjai vos įžiūrėti. Apskritai pasivažinėjimas per kalnuotą mišką buvo visai smagus.
5. Diena Vokietijoje. Phantasialand. Pirmas kartas didžiuliame atrakcionų parke. Tiesą pasakius, po zoo Belgijoje, įspūdis jo buvo jau kiek mažesnis. Čia taip pat, kaip zoo, buvo įkurti regionai – Afrika, Meksika, Berlynas, Fantazija. Mažėlė nuolat norėjo suptis ant arkliukų, vos tik baigdavosi, tuoj prašydavo vėl. Paskraidžiojom su ja dar ir lėktuvais, pašokinėjom varlytėm, pravažiavom lėtaeigiu traukinuku. Vyresnėlė norėjo pravažiuoti rimtu traukiniu, bet, kai vos į jį įsėdom, jau baiminausi, kaip ištversim tokios abi bailės. Ji rėkė, o man buvo baisu, kad iškrisim ar apsivemsim. Taigi tikrais rimtais atrakcionais pasidžiaugė tik tėtis – pravažiavo žemyn galva „Juodąja Mamba“, pasivartaliojo suole virš degančios šventyklos Meksikoje. Vyresnėlei labiausiai patiko sūpynės, kabančios ant grandinių virš purškiančių fontanų (tiesą pasakius, man net jose buvo baisu, visgi nekenčiu aukščio), virtualios peliukų šaudynės šokoladu ir pamišęs viešbutis (su judančiomis grindimis ir baldais kabančiais ant lubų).

Rodyk draugams