Motinystės instinktas

Mažylė jau nuo rudens pasvajoja apie sesutę/broliuką, mat jos dviems darželiniokams (Tumui ir Lukrecijai) gimė sesutės, na, o mažą broliuką turi antros eilės pusseserė Aistė. Mažylė sako, kad labiau norėtų sesės, bet tiks ir brolis. O vieną dieną atėjo pas mane ir klausia - „mama, kokie būna medžių vardai?“. Aš ir vardinu: „beržas, klevas, uosis“. Ji ir sako  - „tai gerai, jei turėsiu broliuką, pavadinsim jį Beržu“. Nustebau, kodėl? O pasirodo gi todėl, kad Aistės  broliuko vardas Ąžuolas.

Kai atrodė, kad pagaliau atėjo pavasaris, mus užpuolė gripas.  Vieną savaitgalį mažylei pakilo temperatūra iki 40, ir mums niekaip nepavyko jos numušti. Ibufenas numušdavo daugiausiai iki 38, o po valandėlės temperatūra vėl atsistatydavo. Paracetamolio žvakutės ir Panadolis, rodos, iš viso jokio efekto nedavė. Išbandėm ir kelių rūšių įtrinimus – visą kūną tiesiog drėgnu vandeniu ir citrina blauzdas. Du kartus važiavom į greitąją. Pirmą kartą diagnozavo virusą. Antrą kartą CRB jau rodė bakteriją, gavom antibiotikų. Po tokio savaitgalio virusas pagriebė ir mus abu. Aš stebėtinai išsikapsčiau, čiulpdama Influcidą (nors iki tol labai abejojau tuo vaistu). Vyras sirgo rimčiau, su temperatūra. O galiausiai, kai mažylę palikom prižiūrėti močiutei, ši taip pat atgulė su 39 temperatūra ir bjauriu kosuliu.

Po 10 dienų antibiotikų kurso mažylė lyg ir sveiksta, tik nedingsta šlapias kosulys. Šiandien ją palikau prižiūrėti savo tėtį. Tikrai retas atvejis, nors mažylė patenkinta, jai įdomu.

Per gripą nuplaukė ir mažylės svajonė sudalyvauti J ir T vestuvėse, apsivilkti baltą suknelę ir baltus batelius. Laimei, mes jau buvo išsikapstę iš ligos, nes kurį laiką jau abejojau, ar dar galėsim būti liudininkais.

Liaudies išmintis šiemet, regis, pasitvirtins: „Kalėdos šiltos – Velykos šaltos, Kalėdos juodos – Velykos baltos“. Vakar, kai atėjau mažylės pasiimti iš darželio, lauke smarkiai snigo. Tačiau, kaip ir maniau, vos išėjusi pro duris, jis puolė lipdyti sniego senį. Pirmąjį rutulį nurideno aplink visą darželio kiemą, negalėjau patikėti, kad ji pati sulipino jį tokį didelį. Greitai buvo nulipintas ir trečiasis. Man beliko tik jį užkelti. Kai sulipdėm senį, mažylė puolė daryti sniego angelus, o po to dar sumanė nusilipdyti mažytę katytę, jai namus ir garažą.  Katytę turėjau parnešti iki namų ir patupdyti po tuja, kad kas jos neišspardytų. Besmegenis kitą rytą jau buvo sugriautas, beliko tik kaimyninis, kurį sulipino kaimyninės grupės berniukas su tėčiu, užsikrėtę mūsų pavyzdžiu. Šiaip jau stebėjausi, kad kiti vaikai taip nesidžiaugia žiema, kaip mažylė, o ir jų mamos neleidžia būti lauke, aiškina, kad šalta, vėjuota ir tempia namo. Na, žinoma, snigo. Bet mums buvo labai smagu, ir tik parėjusi namo pamačiau, kad abiejų striukės gerokai prisigėrusios vandens.

Regis, mažylė jau peržiūri visus animacinius filmus, apie kuriuos tik gali kalbėtis vaikai. Tačiau, pasirodo, dar ir to maža. Kadangi mėgsta pabendrauti ir su berniukais, vieną dieną pareiškė, kad turi būtinai pamatyti „Žmogų vorą“ ir „Milžiną Halką“. Pirmąjį pasižiūrėjom kartu, o antrojo tai net nebuvom girdėję ir nesinorėjo žiūrėti, tačiau ji primygtinai pati pražiūrėjo iki pabaigos, nepaisant to, kad buvo ir baisokų scenų. Na kaip jau čia būsi mažiau apsišvietus už tuos berniūkščius.

Vieną vakarą, kai atėjau pasiimti mažylės iš darželio, pirmas puolė rengtis Tumas, pareikšdamas, kad jis su Agata jau susitarė, kad eis pas ją į svečius. Žodžiu - mama, vykdyk, ką vaikai sugalvojo. Po pirmos atmetimo minutės visgi paskambinau Tumo mamai, pranešiau apie tokį savarankišką vaikų sprendimą ir sutikau jį paimti kelioms valandoms. Tiesa, žaisti tai jie beveik ir nežaidė. Tumas prasėdėjo ant mūsų sėdmaišio, o mažylė zyzė, kad jis nenori žaistų namų.

Kitą vakarą viskas buvo dar linksmiau. Ateinu į darželį – Eglė man kiša popierėlį su savo mamos telefonu , o mažylė - su Lukrecijos mamos telefonu ir aiškina, kad jos susitarė eiti į svečius pas Lukreciją. Aš turiu tik suskambinti abiem mamom ir jas nusvesti. Ir visai nesvarbu, kad Lukrecijos šiandien net darželyje nebuvo, jos sutarė, kad eis pas ją ir viskas. Lukrecijos mamai neskambinau, paskambinau Eglės mamai ir paėmiau Eglę kelioms valandoms. Nors situacija beveik kartojosi – Eglė iškart įsitaisė į sėdmaišį, apžiūrėjo ir išgyrė visą butą, galiausiai, pareiškė, kad nori valgyti, o žaisti anaiptol nenorėjo.

Dar kitais kartais mažylė zyzė, kad nori į svečius pas kitas mergaites, o ne kad jos eitų pas ją. Bet aš taip pirštis nemoku, kad ir kaip jai mėginau aiškinti, kad nemandagu pačiam prašytis į svečius,  bet gavau tik ašarų atgarsį. Dabar jau bijau net į darželį eiti. Stengiuosi nueiti vėliau, kai tos jos draugės jau būna išėjusios. Beje, auklėtojos sakė, kad tokia vaikų išankstinio susitarimo svečiuotis manija paplitusi ne tik mūsų grupėje.

Kai gimė mažylė, vardą jai parinko abi močiutės + promočiutė, paskambinusios paklausti, kaip mes jaučiamės, ir, ar nepavadinsim dukrytės Agota/Agata, mat ši gimė per šios šventosios vardadienį. Man patiko graikiškas vardo variantas ir graži jo prasmė. Tačiau mažylės vardas kuo toliau, tuo labiau įgyja vis naujesnių prasmių.

Kartą nepažįstama moterėlė sužinojusi vardą pasakė, kad jis mažylei labai tinka, nes jos akys kaip du agatai (tokie akmenys). Prieš metus pradėjau dirbti su AGATA . O šį savaitgalį bežiūrėdama filmą „Pavojingas metodas“ sužinojau, kad K.G.Jungo vyresnioji dukra buvo vardu Agata (jo požiūris man patiko kai studijavau VPU). Įdomu. Dar juokaudama pasvarsčiau, jei turėčiau antrą dukrytę, ar ją turėčiau pavadinti Agape (graikų pagrindinės vertybės agatha (gėris) ir agape (meilė), ar LATGA, o gal kurios nors iš Jungo kitos dukters vardu (jis turėjo 4 dukras Agatą, Gretą, Marianą, Heleną ir sūnų Francą) ;)

Ilgai nerašiau. Šiemet, kaip ir pernai, mažylei neteko darželyje atšvęsti Valentino dienos, Vasario 16-osios ir Užgavėnių. Man net apmaudu buvo, pamačius kitų pažįstamų vaikų šventines nuotraukas. Prieš pat savo gimtadienį apsirgo. Po to lyg ir pasveiko, bet keistai kilojosi temperatūra ir kraujas ne itin geras buvo. Aš įtariau tonziles, kurios man pasirodė pernelyg didelės, net jai pasveikus. Tyrimas parodė ten esant streptokoką, taigi mažylė vėl sėdėjo namuose, gerdama antibiotikus. Po to dar savaitę atsigauti po jų. Nežinau, kaip įsitikinti, kad ji sveika. Tonzilės sumažėjo, bet vakarais temperatūra pakyla iki 37,3, jos žandai keistai parausta.

Svajojau žiemą nuvažiuoti prie jūros. Palangoje suvalgyti šviežių stintų. Nepaisant astronominio pavasario, žiema, panašu, kad dar nesitraukia. Tik, ar mažylė visiškai pasveiks tik, kai ateis tikrasis pavasaris?

Kaip dėl šalčio buvo svarstyta atidėti Sartų žirgų lentynes, taip ir mes svarstėm nukelti mažylės gimtadienį dėl užpuolusios ligos. Na, bet lenktynės įvyko, įvyko ir mažylės gimtadienis su artimiausiais šeimos nariais, o su draugais tikimės atšvęsti po savaitės. Mažylė gavo krūvą dovanų, balionų ir pagal jos norus močiutės ritos pagamintą tortą su elniu Rudolfu. Dovanos mažylei šįkart įtiko visos, žinoma, dėl to, kad daugumą jų ji pati buvo išsiprašiusi:
1. Iš savo jaunojo dėdės Edgaro mažylė gavo dovanų išsvajotą minkštą Kalėdų senio haskį, su kuriuo dabar nuolat miega ir aiškina, kad jis pats mylimiausias jos žaislas.
2. Su kiškių nameliu irgi nuolat žaidžia, kiškius prieš naktį nurengia ir sumigdo, mažąjį kiškutį pamigdo ir pietų miego (jungtinė močiučių Ritos, Teresės ir krikšto mamos dovana).
3. Senelio Jono padovanotą laikrodį-gegutę taip pat kaip ir kiškius tenka prieš naktį užmigdyti, o dieną jis kukuoja ne tik tada, kai reikia, bet ir kai mažylė užsimano.
4. Močiutės Birutės dovanota raudona suknele juodais taškeliaismažylė nori rengtis kasdien (jai visuomet patiko taškuoti drabužiai)
5. Paskutinės dovanos - Lego konstruktoriaus (gauto iš tėvelio krikšto mamos) kurį laiką mažylė nenorėjo pripažinti dėl to, kad namelyje gyvena mergaitė, o ne koks žvėriukas. Gelbėjo tai, kad ta mergaitė turi šuniuką. Na, ir, kai puolėm statyti ir perstatinėti visokias namų kombinacijas, žaidimas tapo labai įdomus, manau, kad pagaliau bus atrasti ir konstruktoriai (iki šiol jų nemėgo).

Kai svečiai išvažiavo, mažylė dar niekaip negalėjo atsitraukti nuo savo dovanų. Aš žiūrėjau „Euroviziją“, o tėvelis užmigo, visai taip, kaip tėtis-kiškis iš namelio – ant sofos.

Atėjus naujiems metams, apsileidau. Gal dėl to šalčio kaip kokia meška užmigau kūrybiniu miegu. Nors šiaip šaltis man patinka. Per pietus darbe išeinu pasivaikščioti prie Neries, paplaukioju Baltuoju tiltu (kai žiūri į vandenį, atrodo tarsi pradėtum plaukti tiltu atgal). Taigi bent artėjant mažylės gimtadieniui pateikiu 2011-ųjų metų TOP:

Metų naujiena – namų augintinis (degu)
Metų mažylės skanėstas – grikių košė su lašinukais, krevetės ir kalmarai-ežiukai (kinų restorane), šokoladas (saldainiai su įdarais netinka)
Metų mažylės renginys – dalyvavimas dviračių maratone
Metų mažylės kelionė – pas Kalėdų senelį į Laplandiją
Metų šeimos kelionė – per Estijos miestukus per pajūrį
Metų iškyla – prie ežero su palapinėm, plaukiojimas laiveliais Nerimi ir Trakų ežeru
Metų mažylės spektaklis – „Arklio Dominyko meilė“ (Teatro avilys buvusiuose pros.rūmuose), „Mamulė Mū“, „Dutūkstantmečio kurmis“ (Keistuolių teatras), „Daktaras Aiskauda“ (Lėlių teatras)
Metų spektaklis suaugusiems – OKT „Dugne“ G.Ivanausko „Helovino fobijos“, „Mėšlungis“ (Užupio teatras), „Menas“(Idioteatras)
Metų animacinis filmas – „Maša ir lokys“, „Mikė Pūkuotukas“ (rusiškas), Kurmio serijos
Metų filmas vaikams – „Geltonų plytų kelias“ (Keistuolių TV filmas), filmas apie Velykinį kiškį.
Metų filmas suaugusiems – „Perfect Sense“, „Love Likes Coincidences“, „Melancholia“, „The Skin I Live In “.
Metų knyga – „Arklio Dominyko“ knygos, „1000 vaikiškų klausimų“, Mikės Pūkuotuko istorijos
Metų mintis – kai blogai, galvok, kas iš to yra gerai (V.V.Landsbergio Kiškio Pranciškaus mintis)
Metų žaislas – vis dar minkšti žaislai-gyvūnai (ypač flamingas, šiaurinė pelėda, Žaibas, Mikimauzai, vienaragis)
Metų pomėgiai – dainuoti ir kurti dainas su savo žodžiais; daryti langų vitražus (su spec.dažais), žaisti laivą, kuriuo į Afriką/Laplandiją plaukia minkšti žaislai.
Metų gyvūnai – elnias Rudolfas (po Laplandijos), balti šiaurės žvėrys/paukščiai, taip pat flamingas, žirafa, zebras.
Metų muzika – „Man nusibodo nusibodo“, „Už girių už kalnų ant pilko lauko“, „Afrika“
Metų spalva – geltoną ir žalią pamažu keičia rožinė (dėl flamingo)
Metų drabužiai – baltos suknelės (vasarinė ir kalėdinė-snaigės)
Metų baimė – baimė Kalėdų seneliui nugalėta: Laplandijoje pasakė netgi 2 eilėraščius. Baimė žiurkėms taip pat įveikta: nusipirkus degutį ir pamačius tikrą žiurkę rūsyje. Atsirado baimė baisiems sapnams (tiki, kad jei laikys mane už rankos, nieko blogo nesapnuos).
Metų pasiekimas – pradėjo tarti š, ž, č (darželio logopedės pasiekimas)
Metų klausimas – analizuojasi žmogaus sandarą (iš ko padarytos smegenys?) ir tai, kieno mėsą valgo.
Metų pirkinys – didelis guminis arklys šokinėjimui ir rašomasis stalas.
Metų tėvelio atradimas – išmoko lankstyti balionus
Metų mamytės atradimas – lietuviška muzika (Myliumuzika.lt projektas)

Artėjant mažylės 5-ajam gimtadieniui, užpuolė ligos. Teks šventę nukelti. Dėl to labai pykau ir ant aplinkybių, ir ant savęs (kad leidau vaikui daryti sniego angelus per šalčius; kad išleidau į darželį su sloga ir pan.) Galiausiai, stengiuosi mąstyti pozityviai  kaip V.V.Landsbergio kiškis Pranciškus - „gerai, kad mažylė susirgo dabar, o ne per kelionę į Laplandiją. Gerai, kad serga per šalčius, kai šiaip ar taip geriau į lauką kojos nekišti, o ne tada kai geras oras…“