BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sitges prieš Barseloną: pajūrys prieš muziejus

Per šias rudens moksleivių atostogas nusprendžiau aplankyti Barseloną. Pamaniau, kad galėsim ir prie
jūros pabūti, ir mieste daug ką pamatyti. Su nostalgija prisiminiau mūsų dviejų pirmąją kelionę į Lloret de Mar.
Nusprendėm apsigyventi pajūryje Barselonos priemiestyje Sidges. Deja, gyvenamoji vieta, pasirodė, ne itin tinkama dėl keleto priežasčių:
1. Kelias iš Barselonos į Sitges buvo mokamas (6,70 Eu į vieną pusę), galiausiai, pradėjom važinėti serpantinais aplink kalnus. Dukros vis retkarčiais pasiskųsdavo, bet didesnių bėdų nebuvo.
2. Gyvenom visai šalia bažnyčios, kurios bokštas mušdavo kas 15 min.: 15 min po X valandos - 1 kartą, 30 min. po - 2 kartus, 45 min. po - 3 kartus, X val - 4 kartus + tos valandos skaičių + (po 5 min. ) vėl tos valandos skaičių. Visgi kažkodėl jis neerzino, naktį man net patiko sužinoti, kiek valandų, jei būdavau prabudusi.
3. Automobilį teko statytis toli nuo butuko, kuriame apsigyvenome.
4. Bute baldai buvo apibrozdinti, indai įskelti. Vaizdelis pro balkoną - į vidinį kiemą su daugybe kitų balkonėlių, prikimštų gėlių vazonėlių ir visokiausių daiktų.
Nepaisant to džiaugiausi, kad gyvenom prie pat jūros, nes kasdien galėjom prie jos pabūti. Beveik kasdien rytus praleisdavom kažkur nuvykdami, o vakarais dar spėdavom pakvėpuoti jūros oru. Vyresnėlė nuolat maudėsi. Kelias dienas praleidom vien Sitgese, tomis dienomis į jūrą jau lindau ir aš, ir mažėlė, nes iš ryto saulutė pakankamai sušildydavo orą ir smėlį. Vakarais nuo 18 val. oras atšaldavo, o iki 19 val. jau būdavo tamsu.
Mūsų programa:
1. Gaudi parkas (jo buvau nemačiusi). Pasirodė, kad parko viduje esantys mozaikų suoliukai ir namukai mokami, o laisvų vietų tai dienai nebuvo. Teko pasigrožėti jais iš viršaus ir pavaikštinėti po smėlio pilis primenančius tiltus. Dar užlipom į kalnelį, nuo kurio gerai matėsi visas miestas.
2. Atradimų muziejus „Cosmo caixa”. Nuvykom, nes tądien lijo lietus. Tikrai įspūdinga vieta. Vien jau muziejaus forma su kabančiu medžiu palieka nepamirštamą įspūdį. Senovės žmonių vaškinės figūros, daugybė atradimų, kuriuos galima išbandyti, akvariumai ir tikras augantis tropikų miškas su gyventojais. Po jo jau maniau, kad nereikia nei akvariumo, nei zoosodo.
3. Zoosodas. Lankėmės jame, kai vyresnėlė buvo pusantrų. Tuomet sodas paliko gerą įspūdį, o dabar, po Belgiško rojaus zoo, neatrodė taip jau stebuklingai. Tačiau pasižiūrėjom dar ir jūrų liūtų pasirodymą, o Vyresnėlė apsidžiaugė pirmą kartą pamačiusi gepardą (kad ir sergantį, su baltai aptraukta akimi). Mažėlė - zoo radusi žaidimų aikštelę su karstynėmis.
4. Akvariumas. Vandens tunelis su didžiulėmis žuvimis ir rykliais mums nebebuvo naujiena po Danijos legolendo, nors stebėti žuvis visuomet įdomu. Dukroms įdomiausias pasirodė akvariumas su rajomis, kuriame rajas buvo galima stebėti iš šono - iš viršaus ir iš apačios, įlindus į tunelį. Tarp įprastų rajų pirmą kartą pamatėm leopardines. Dar čia buvo pingvinų. Pats akvariumas išpuoštas helovino proga - po vandeniu žmonių griaučiai ir pan.
5. Salvadoro Dali muziejus Figerase. Jį lankėm dviese prieš 15 metų. Šįkart viskas atrodė naujai, dalis salių tarsi iš viso nematyta. Vyresnėlė irgi buvo sužavėta.
6. Magiškasis Barselonos fontanas dukroms po Druskininkų fontano irgi nebuvo naujiena. Pirmąkartą atvažiavę sekmadienį nusivylėm, mat rudens laiku jis veikia tik penktadieniais ir šeštadieniais. Galiausiai atvykus po savaitės Mažėlė zyzė, kad fontanas negražus - ji tiesiog norėjo miego (po 21 val. ispanų laiku) ir pyko, kad fontanas taškosi. O mane užbūrė. Koks vis dėlto jis didžiulis! O dar tie visi kriokliukai ir fontaniukai nuo pat pilies iki gatvės pabaigos.
7. Gaudi „Casa Batlo”. Lankėmės pirmą kartą. Nepaisant to, kad iš anksto per internetą nusipirkom bilietus 9-tai val., teko pralaukti eilėje iki beveik 11 val. Vis dėlto buvo verta, nes namas iš tikrųjų magiškas. Mažėlė buvo patenkinta gavusi ausines ir telefoną, per kurį žiūrint atgyja namo sienos (išplaukia vėžlys, išauga grybas, pražysta gėlės ir pan.). Šie efektai suteikia namui dar daugiau magijos, nors kyla pavojus, kad nepamatysi to, kas yra iš tikrųjų, nes ir iš tikrųjų visko tiek daug neįprasto ir gražaus. Namo sienos išklotos plytelėmis, mozaikomis, vaizdą lenkiančio stiklo tarsi būtum butelio viduje.
8. Karnavalas. Būdami Barselonoje patekom į animacinių filmų herojų festivalį Mango - iš jo į gatves plūdo pokemonai, raganos, elfai ir t.t. Sitgese Helovino atributika buvo įdomiai papuoštos vitrinos ir barai, o Helovino naktį gatves užplūdo persirengę vaikai, prašantys saldainių ir šiek tiek suaugusių. Patekę į gėjų gatvelę pamatėm Maleficentę - didžiuliais riestais ragais ir didžiuliais batais-kanopomis.
9. La Rambla. Varinis Galilėjus paliko savo teleskopą ir nukeliavo pasišnekučiuoti su bronziniu koubujumi. Vyresnėlė išsižiojo pamačiusi atgyjančias skultūras: „kaip tai įmanoma?”. Užsigeidė nusifotkinti su variniu Johnu Lenonu, nes jis atrodė panašiausias į skultūrą, o Mažėlė - su japone. Aš būčiau pasirinkusi kiną-drakoną, kuris žavėjo savo kostiumu, nors ir gąsdino veido išraiška.
10. Gironas. Grįžom po 15 metų. Buvo smagu pavaikštinėti siaurutėmis gatvėmis ir pasigrožėti spalvingais namais prie upės. Dukroms terūpėjo žaidimų aikštelė, rasta pakeliui.
11. La Sagrada Familia. Per vėlai sugalvojom pasirūpinti bilietais į jos vidų, tad tik apėjom aplink. Su Vyresnėle išžiūrinėjom visus driežiukus, gyvatukus ir vaisius. Aplink aidėjo gręžimas ir kalimas. Kiek laiko ją dar statys? Prieš 15 metų atrodė, kad tetrūksta baigti kelis bokštus, o dabar buvo pristatyta naujų bokštelių.
12. Maistas
Kai vyras pirmą kartą namuose pagamino paeliją, ji iškart tapo abiejų dukrų ir, ko gero, mano pačios mėgstamiausiu patiekalu. Deja, nuvykę į šio patiekalo kilmės šalį, nusivylėm - jis mums vis neįtiko - tai per sūrus, tai per rūgštus nuo pomidorų, tai paprikos pridėta, tai aštuonkojų nėra. Užtat su malonumu valgėm kalmarų žiedus, sepiją, midijas ir langustus. Aš džiaugiausi, kad užkandžiais (Tapes) ispanai laiko ne sumuštinius, bet būtent greitai paruošiamus šių jūrų gėrybių patiekalus. Gal ir gėda, bet turiu pripažinti, kad užsimanę naminio maisto kartą papietavom „Ikėjoj”, o dar dviems vakarienėms nusipirkom šaldytų „Ikėjos” kukuliukų ir bulvių košės.
Pasižiūrėję į Barseloną nuo Montjuik kalno pamatėm daugybę stogų stogelių ir ant jų pridžiaustytų skalbinių. Gyvenimas ir Barselonoje, ir Sitges atrodė netvarkingas, netgi nešvarus, o Vyresnėlė iš kai kurių gatvių eidavo užsispaudus nosį. Nepaisant to, kad jas nuolat plauna mašinos, Vilnius palyginti atrodo toks tvarkingas ir švarus. Dieną prasimaudę jūroje nakt parskridom į savo švarų ir šaltą Vilnių, pasitikusį mus sniego pūga.
Kai Sitges šventėm Mažėlės gimtadienį (tortą atstojo ledai su fejerverku), ji paklausė - „o kai grįšim namo, snigs ir po eglute bus dovanų?”. Jos svajonė beveik išsipildė. Sniegas ir senelių gimtadieninės dovanos. Trūko tik eglutės.

Rodyk draugams

Pavėlavęs palapinių sezonas tarp obuolių

Juokinga, bet tik priešpaskutinį vasaros savaitgalį atidarėm palapinių sezoną, kuris tetruko 2 savaitgalius. Vyresnėlė vis prašėsi atostogauti su palapinėmis, tačiau šiemetinės vasaros orai tam neatrodė palankūs, vis lynodavo.

Visgi paskutiniai du vasaros savaitgaliai, praleisti Obuolių saloje, tikrai buvo pasakiškai šilti ir be jokių priekaištų. Pirmąjį pramogavom/ilsėjomės kartu su vyro sesers šeimyna, antrąjį - tik 4iese.

Dieną leisdavom prie ežero. Tiesa, nepaisant įkaitusio oro, ežero vanduo jau atšalęs, šaltesnis nei jūroje. Tačiau Vyresnėlė ištisai jame mirko, čiuožinėjo į jį nuo čiuožyklos. Na, o Mažieji plaukiojo ant pripučiamų transporto priemonių - chameleono, aštuonkojo, lėktuvo, ryklio. Man teko juos susikibusius į traukinuką tąsyti per ežerą pirmyn atgal.

Per pietų miegą ir vakare įsitaisėm prie palapinių. Tas buvimas miške-obelų sode suteikė nenusakomą ramybės jausmą. Ant nedidukės kepsninės kepėm jau pamėgtas vaikų vištienos dešreles su bandelėmis, vyro marinuotus pievagrybius, cukinijas, zefyrus. Paskutinį savaitgalį išbandėm kepti krevetes ir kalmarus, ananasus. Rezultatas maloniai nustebino.

Atvykę į Obuolių salą paskutinį savaitgalį nusprendėm ją apiplaukti valtimi. Visi krantai pasirodė esantys apžėlę ir pakankamai vienodi, tad Mažėlei pasidarė nuobodu, jau klausinėjo, kada lipsim. Vyresnėlė, priešingai, visą kelią linksminosi - iš pradžių mokėsi irkluoti, o vėliau ant pripučiamo čiužinio plaukė paskui valtį atskirai. Dar tą dieną su tėčiu ji pirmą kartą išbandė baidarę.

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį praleidom pas vyro tėvus gamindami obuolių sultis.

Rodyk draugams

Sūrio kalnai, krioklys virtuvėje, raganos trobelė, judantis bokštas ir upės akis

Vieną neprognozuojamą vasaros savaitgalį vėl pasirinkau Druskininkus, kad turėtume ką veikti, jei netyčia pradėtų lyti. Atsarginiai variantai tokiam orui būna baseinas ir sniego arena. Tačiau šeštadienio oras buvo pakankamai puikus, t. y. nelijo, todėl teko kęsti Mažėlės zyzimą, kada eisim į baseiną. O dar netyčia pataikėm į Druskininkuose vykusią Sūrio šventę ir folkloro festivalį. Bobučių dainos mergiotėms nepatiko. Su Vyresnėlė išragavom sūrį (buvo labai daug pelėsinio rūšių, bet mums neįtiko), išsirinkom po vieną - ji salsterėjusį baltą lietuvišką, aš geltoną latvišką. Tėtis ragavo mugės alų, o Mažėlė užsiprašė giros, kurią netyčia beveik visą ir išpylė. Dar visos trys pasisupom ant didžiulių sūpynių su briedžio galva.

Smėlėto kranto paežery buvo kaip niekad ramu ir tuščia. Įsitaisėm čia pastatytuose sėdmaišiuose ir pagalvojau, kad norėčiau taip amžinybę sėdėti ir žiūrėti į vos vos nuo vėjo judantį ežero paviršių. Ta mano amžinybė tetruko apie 10 minučių, nes Mažėlė nutysė į žaidimų aikštelę, o Vyresnėlė su tėčiu išvažiavo pasivažinėti riedlentėmis. Jie abu šiemet atrado šį naują azartą.

Vakare šiaip ne taip sulaukę vakarienės „House” , pasvajoję prie dainuojančio fontano ir grįžę į nuomojamą butuką aptikom, kad virš viryklės bėga krioklys. Pasirodo, kaimynei iš viršaus trūko vamzdis. Vyrui teko ilgai belstis į duris, kol pagaliau jas atidarė išsigandusi apsimiegojusi senutė.

Kitą rytą pasidavėm Mažėlės prašymui ir nuėjom į vandens parką. Ten, kaip visad teko išsiskirti į dvi komandas - aš čiuožinėju su Vyresnėle, vyras su Mažėle mažajame baseinuke ir atvirkščiai. Diena vėl kažkur greitai prabėgo bebūnant paežery, o kitas rytas jau pasitiko lietumi. Buvau prisirašius nelankytų objektų, kuriuos būtų įdomu pamatyti, maniau, kad viskas nuplauks. Tačiau kol papietavom, lietus liovėsi ir pavyko viską apžiūrėti.
1. Šakočių muziejus. Mažutis, bet smalsu buvo pažiūrėti į aukščiausią Lietuvoje iškeptą šakotį, pamatyti kitų šalių šakočius. Ypač įdomus žalias japoniškas. Mergiotės išsiprašė nupirkti kiekvienai po mažą šakotį. O tai jau galėtų įskaičiuoti į muziejaus lankymo kainą, ar priešingai neimti mokesčio už jo lankymą, jei perki šakotį.
2. Merkinės bokštas. Viršuje judėjo nuo vėjo, tad šįkart ne tik Mažėlė, bet ir Vyresnėlė vos užlipus prašėsi atgal. O vaizdai gražūs - upių vingiai, salos, medžiai.
3. Raganos trobelė ant vištos kojelės. Gražus nameliukas kaip iš pasakos. Tik raganos namie nebuvo, langai užkalti. Žvilgterėjau pro plyšį, viduje stovėjo rašomasis stalas ir net telefonas. Įdomu, ką galvoja jos savininkas, kodėl nepaverčia vaikų mėgstama vieta-kavine.
4. Ūlos akis. Ūlos upės viduryje išsiveržęs šaltinis įdomiai judina vandenį ir primena pulsuojančią akį. Įdomus reiškinys. Vyresnėlė ir vandenį gėrė, paskaičius, kad jis stebuklingas. O mane atgrasė nekoks jo kvapas.

Toks nevisai įprastas buvo ilgasis savaitgalis. Dar išbandėm naują restoranėlį „Toli Toli” , įdomiai įsikūrusį už parduotuvės „Arti arti”. Maistas lyg kažkoks rytietiškas sveikuoliškas, tačiau meniu buvo ir graikiška musaka. Paragavau avinžirnių kremo ir šalavijų sėklų-migdolų deserto. Visai neprastai. „House” su Mažėle išbandžiau įdarytą kalmarą, o „Sicilijoje” nustebino nemaža porcija makaronų su jūros gėrybėmis (tik reikia prašyti be pomidorų padažo ir neaštriai), mergiotės konkuravo dėl mano užsisakytos porcijos. Mažėlė jau visai nebemėgsta picos, o Vyresnėlė, nors ją ir užsisakė, labiau buvo sužavėta mano patiekalu.

Rodyk draugams

Antras kartas Palangoje: žmonių skruzdėlynas, gyvalazdės ir lietus

Taip jau nutiko, kad šiemet vasarą antrą kartą netikėtai dar 5-ioms dienoms atsidūrėm Palangoje. Vyras vėl išsikomandiravo dirbti į Klaipėdą, o aš nesugalvojau, kur kitur apsistoti arčiau jūros su vaikais, kad būtų patogu. Rugpjūčio pradžioje Palanga buvo užkišta taip, kad arti jūros neradom kur apsigyventi, o gyvenimas pusantro kilometro nuo jūros kainavo tiek pat, kiek birželio pabaigoje keli žingsniai iki jos. Ta proga įsigijom vežimėlį, kuris mane išvadavo nuo Mažėlės verkavimų dėl pavargusių kojyčių. Jame ne tik tilpo naujoji patogiai susukama palapinė, krepšys su rankšluosčiais, žaislais, bet ir abi dukros. Mažėlė jame netgi įsigudrino pamiegoti.

Pirmos dienos oras buvo neblogas, tad po pietų paplūdimys tapo gyvu skruzdėlynu ir jau pradėjau gailėtis, kad čia atvykom. Guodžiausi tuo, kad gulėdama palapinėje priešais matau tik jūrą. Kitą dieną saulė dingo ir žmonių pajūryje praretėjo - persikėlė į gatves. Pajūryje nebuvo nei saulės, nei vėjo. Ir man tai visai patiko. Tačiau priartėjus savaitgaliui užklupo lietus. Nuo jūros su Vyresnėle bėgom basos per balas, tik Mažėlę įvynioję į pledą, aprengę striuke ir dar pakišę po mažu skėtuku. Ir tas bėgimas per šiltas balas ant galvos pilant kaip iš kibiro man visai patiko. Tiesa, grįžus namo ir palindus po šiltu dušu atgal į lietų lįsti nebesinorėjo. Pralaukę lietų į miestą išlindom vakare, o tada teko sėdėti „Hansoje” kol lietus nors kiek baigsis. Vieta jauki, tad niekur ir nesinorėjo kišti kojos. Prikirtom stintų (valgė net mažoji) ir mėgavomės mangų šerbetu. Vieną vėsią ir niūrią dieną Vyresnėlė visgi įkalbėjo mane įlįsti į jūrą - ji pasirodė besanti šilta, buvo smagu, nors ir kiek baisoka plaukioti per dideles bangas.

Ką naujo pamatėm Palangoje?
1. Smėlio skulptūras. Vyresnėlei kaip menininkei jos labai rūpėjo, tad atidžiai visas apžiūrėjo, o labiausiai džiaugėsi savo mėgstamų filmų veikėjais, sulipintais iš smėlio: Karibų piratų žmogumi-aštuonkoju ir dinozaurais iš Juros periodo parko.
2. Insektariumas. Nedidelė patalpa su daugybe vorų ir vabalų. Šįkart pūkuoti vorai patiko netgi Mažėlei. Na o Vyresnėlė iš Palangos parsivežė 2 gyvalazdes.
3. Atostogų parkas. Kadangi sekmadienį vos nuėjus prie jūros ėmė pilti lietus, užsimaniau dar pasilepinti baseinuose. Nuvažiavom į „Atostogų parką” . Čia Vyresnėlė pasigedo čiuožyklų, tačiau ją pradžiugino baseino dugne stovintys batutai, dviračiai, bėgimo takelis. Nepaisant niūraus oro, man patiko ir lauko baseinas su mineraliniu vandeniu. Mažėlė su tėčiu beveik ištisai prasėdėjo burbuliniame baseine ir, žinoma, dar užsiprašė ledų.

Rodyk draugams

Vakaras be INTRO ir PILNATIS be pilnaties

Vasaros metu savaitės viduryje mano mama retkarčiais pasilieka dukras nakvoti pas save sode, tuomet turim laisvą vakarą, tačiau dažniausiai nieko ypatingo ir neveikiam, tik ramiai praspoksom kokį filmą, jei pavyksta, neblogą.
Vieną vakarą mėginau surasti, ką nuveikus mieste. Mokytojų namų kiemelyje atradau nemokamą koncertą. Grojo dvi jaunos grupės „No intro” ir „Pilnatis”. Įsitaisėm už staliuko lauke ir išgyvenau de žavu jausmą žiūrėdama į namo sieną apglėbusius vijoklius ir danguje skraidančias kregždutes. O koncertas irgi buvo visai ne prastas, nepaisant kiek garsoko ir ne visai suderinto garso. Pirmoji grupė grojo roką. Muzika buvo persmelkta jaunatviško nerūpestingumo ir kartu pašėlusios nuotaikos. Pasijutau tarsi pati vis dar būčiau studenčiokė. Vaikinas, grojantis raudona pritariančia gitara, rodės groja visu savo kūnu. Vokalistas buvo santūresnis, gal labiau susitelkęs į žodžius. Kai kurios dainos judino kojas, o po to dar kelias dienas skambėjo galvoje. Pvz., Rain.

Antrojoje grupėje „Pilnatys” (iš tiesų mėnulis tą vakarą jau buvo nudilęs) grojo tik vienas vaikinas, bet jis derino tiek daug visokio skambesio garsų, kad buvo tikrai stebėtina, įdomu ir smagu klausytis.

Rodyk draugams

Žvėrių savaitgalis mieste: liūtės, Ledynmetis ir dinozaurai ant stogo

Savaitgalį likom mieste, nes mažoji vis dar gėrė antibiotikus (kažkokia bakterija gerklėje, užkėlusi CRB net iki 90). Šeštadienio rytas atrodė šaltas ir lietingas, bet popiet prasigiedrijo, tad visos trys išsiprašėm nuvežamos į Žirmūnų pliažą paneryje. Man ta vieta patinka, ten būdama nesijaučiu mieste, o kažkokioj atokvėlio salelėj. Šįkart paupy žmonių buvo mažiau, nei ančių. Didžioji jas gaudė ir plaukiojo, Mažoji kapstėsi smėlyje. O aš gulėjau ir žiūrėjau į klevo lapus, prisimindama savo vaikystę kaime, kai supdavausi ant klevo pririštose sūpynėse. Visgi užplaukė debesis ir iš pliažo bėgom jau per lietų. Vakare nuvažiavom į cirką, nes dukros vos pamačiusios tą palapinę prašinėja. Kaip kačiukai žaidžiančios liūtės, dideli arkliai ir poniai, šuniukai, kupranugariai - Didžioji viskuo žavėjosi, o Mažėlė pavargo nuo tvankumo ir prašėsi namo. Negelbėjo nei išprašytas ir suvalgytas debesėlis (cukraus vata), nei sultys.

Sekmadienį pasižiūrėjom naujausią Ledynmetį kine ir nuėjom į dinozaurų parką ant OZO stogo. Nustebino, kad ten buvo ne tik dinozaurų, bet ir didžiulė žaidimų aikštelė su čiuožyklomis ir laipynėmis, batutas, o labiausiai Mažėlei patiko važinėtis ant mažų dinozauriukų. Ir vėl stebuklingai atsijungiau, tarsi būtume papuolę į kitą pasaulį, nepaisant to, kad judančių dinozaurų parkų jau esam prisižiūrėję. Šie pasirodė labai švarūs, nauji ir ryškesnių spalvų. Niekas nežino, kokių spalvų iš tikrųjų buvo dinozaurai, tačiau šios versijos buvo linksmesnės. Taip keistai prabėgo savaitgalis mieste-nemieste.

Rodyk draugams

Ten, kur gyvena kaliausės ir kur atgyja senovės dievai

Vyrui papriekaištavus, kad neįdomiai leidžiam vasaros savaitgalius, suplanavau kelionę į dar nematytas Lietuvos vietas. Kadangi tą savaitgalį Žagarėje vyko tradicinis vyšnių festivalius, nusprendžiau nuvykti ten. Deja, orą prognozavo nekokį, o Žagarės apylinkėse nakčiai apsistoti nebuvo kur, vietiniai siūlė tik jų kiemuose statytis palapines. Artimiausia „patogios” nakvynės vieta pasirodė tesantys tik Šiauliai. Taigi suplanavau apvažiuoti tos vietos įdomybes.

1. Žagarė. Šalia Žagarės dvaro laukė išsirikiavęs kaliausių ralis - kaliausės sėdėjo senoviniuose zoporožiečiuose, žiguliuose, volvo ir ant jų stogų. Iš ten jos važiavo prie Švėtės upės, kur rungėsi plaukimo varžybose. Pirmosios skersai Švėtę plaukė Rūtą (Meilutytę) ir Juliją (Jefimovą) vaidinančios kaliausės, tiksliau, jas vyrai plukdė pripučiamomis valtimis. Rūtai sekėsi kur kas geriau. Vėliau plaukė kitos kaliausės, sėdinčios ant kėdžių, pririštos prie valčių galo. Prieš srovę atsilaikyti buvo sunku, tad galiausiai vienas iš „plukdytojų” nusprendė plukdyti kaliausę ne valtimi, o tiesiog prisirišęs prie liemens. Taip jis nugalėjo kitus du priešininkus, sunkiai valdžiusius irklus.
Po kaliausių pasirodymo pasivaikščiojom po įspūdingą Žagarės dvaro muziejų - dukras labiausiai sužavėjo iškamšos, ypač leopardo, taip pat kėdės iš ragų. Apskritai muziejuje daug įdomių šiuolaikiškų ir interaktyvių žaidimų. Prie dvaro gražus gervės fontanas ir 150 metų senumo palūžęs kaštonas.
Žagarės hipodrome vyko žirgų varžybos, bet vis užtaikydavom ateiti per pertrauką. Festivalio koncertinės programos irgi nesulaukėm, nes pavargom nuo bendro triukšmo ir vaikštinėjimo pirmyn atgal (renginiai išsibarstę dideliame plote). Galiausiai, sukirtom kas kiaulės ausį (Vyresnėlė), kas picą (vyras), kas žuvienę (aš), o kas užsispyrusi prasėdėjo nieko neimdama į burną (Mažėlė) ir nusprendėm vykti toliau. Kai važiavom pro Žagarės miestelio centrą, mums visą kelią šypsojosi įvairiausios kaliausės, stovinčios prie kas antro namo tvoros.
2. Žagarės puodų namas. Deja, pasirodė, kad jis restauruojamas, puodai buvo belikę ant stogo. Visgi įdomu.
3. Žagarės Žvelgaičio piliakalnis. Pasižvalgėm, bet kur tas Žagarės ozas, taip ir nesupratau. Matyt teks kada grįžt ir viską plačiau apžiūrėt
4. Menčių karjeras, pavadintas Marso kanjonais. Trenkėmis į jį ilgai ir baisoku keliu - mašinos apačią badė aukštos žolės ir skandino balos. Nežinau, ar verta tiek trenktis vėl kelių minučių vaizdų. Pažiūrėjom į tuos rausvus kalnus iš viršaus, į vidų nėjom, paklusę draudimo ženklui ir dukrų nesupratimui/nenorėjimui lipt iš mašinos.
5. Papilės Juros periodo atodanga. Čia tebuvo uolienos, kurios neva yra išlikusios iš tų senųjų laikų. Rašoma, kad čia iškasta per 300 Juros periodo laikų gyvūnų ir augalų fosilijų. Tik neaišku, kur jos išvežtos. Taigi reikia didelės fantazijos, kad pajustum tą laikotarpį ir tos vietos prasmę.
6. Papilės 15-kos kamienų liepa. Įdomu stebėti kažką kitokio. Vienas kamienas išlinkęs iki žemės beveik nulūžęs, tarsi medis norėtų iššliaužti. Prisiminiau, kaip vaikystėje žaisdavau liepų miške Mažeikiškio kaime - ten liepos irgi buvo beveik suaugusios kamienais, tarsi šoktų rateliu. Tų ratelių viduje būdavo mūsų „kambariai”.
7. Šiauliai. Atvykom į Šiaulius 8 val. vakaro. Mažėlei sukilo temperatūra, tad likom lindėti viešbutėlyje. Iš ryto aplankėm geležinę lapę paežery, palakstėm akmenų labirinte šalia jos, paieškojom laiko prie Šaulio-saulės laikrodžio ir susiruošėm keliauti toliau.
8. Naisiai. Šis kaimas tikrai nustebino. Viskas čia sukurta dirbtinai - milžiniškų piliakalnių eilė (Baltų arena) ir fantastiškas vaizdas nuo viršūnės (įspūdis tarsi skristum virš to plataus švelnučio švarios žolės patalo), apvalus tvenkinukas su plaukiojančiomis baltomis žąsimis, gėlės ir vaistažolės, augančios verpstės formos darželiuose (Baltų žolynų muziejus) - atrodo, gamta įvertino žmogaus darbą, o dabar prisideda prie to grožio. Vyresnėlė susidomėjusi apžiūrėjo visas 50-imt baltų dievų skulptūrų. Aš išanalizavau dar vieną saulės laikrodį, kuo tiksliausiai rodantį laiką (priešpiečiai) ir mėnesį (Liepinis). Laikrodyje buvo ypač įdomu tai, kad nebuvo valandų, o kiekviena valandą įvardinta žodžiais: Pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, pusryčiai, pietūs, pokaitis ir tt.
Arenos apačioje vyko šunų varžybos, taigi turėjom ir papildomų pramogų. Dar su Vyresnėle įkišom nosį į Naisių dvaro arklides (perskaitėm visų žemaitukų vardus). Būtinai norėsiu čia grįžti. Mažai tokių vietų, kur būtų tiek švarios erdvės akims, kur gamta gražiai dera su žmogaus sukurtais kūriniais. Gal ir gerai, kad pamatėm šią vietą tuščią, o ne per Naisių festivalį, nors įdomu būtų atvažiuoti čia ir tuo metu. Tik vyras sako, kad trūksta kokio mielo restoranėlio, nes pietauti teko grįžti į Šiaulius.

Rodyk draugams

Visom prasmėm brangi Nida

Ilgąjį Joninių savaitgalį + pirmadienį buvom susiplanavę praleisti Nidoje dar prieš sumanymą pagyventi Palangoje. Taigi išsimiegoję Joninių rytą patraukėm ten, pakeliui aplankydami Delfinariumą. Maloniai nustebau, kad delfinų programa pagaliau tikrai atnaujinta. Triukai lyg ir tie patys, bet jų pateikimas jau kitoks, dar pagyvintas visokiais fontanėliais.
Nidoje apsigyvenom 3 kambarių bute kartu su vyro sesers šeimyna. Vaikai keturiese miegojo skersai sofą ir taip susidraugavo per tas tris su puse dienas, kad nebenorėjo skirtis. Pajūryje žaidė vandens šautuvais, plaukiojo ant pripučiamo delfino ir chameleono.
Tiesa, iki pajūrio dabar jau tekdavo ilgai eiti. Mažėlei sekėsi sunkiausiai, mat ji skirtingai nuo kitų trijų važiavo ne paspirtuku, o dviratuku, ir dar baiminosi leistis nuo kalno. Kartą nulėkėm iki pajūrio „tuktuku” - smagus jausmas su vėjeliu greitai nulėkti tokia mašinyte, bet brangoka kasdien būtų ten po kelis kart pirmyn atgal važinėti.
Apskritai nieko Nidoje sau neribojom - prisipirkom maisto ir parduotuvėse, ir 2kart per dieną valgiau žuvį kavinėse. Vis dėlto, jei gyventume tokia kokybe, kokią turėjom Kose (erdvūs apartamentai, maistas, gėrimai, viešbučio vandens parkas, koncertai vakarais), čia išleistume gal dvigubai daugiau.
Brangi ta mūsų Nida visom prasmėm. Tik kad ir tas smėlėtas pajūrys, kvepiančios pušys, kopos brangesnės už bet ką. Paskutinę dieną jūra pagaliau tapo tipiškai banguota, ir tik būtent tada išdrįsau į ją įlįsti. Nuostabus jausmas, nors, kai pargriauna banga, baisoka darosi.

Rodyk draugams

Ramybė Palangoje – Joninės Šventojoje

Savaitę prieš Jonines netikėtai atsidūrėm Palangoje. Vyras iškeliavo dirbti į Klaipėdą, tai mus pametėjo šalimais. Įsikūrėme visai šalia jūros „Lagūnoje”. Gyvenom tarsi savo viloje. Kambariukai iš pradžių išgąsdino savo mažumu ir tamsumu, bet tai, kad iki jūros tereikėjo nubėgti keletą žingsnių, viską atpirko. Ryte vyras važiuodavo į darbą, o mes eidavom prie jūros tarsi į savo namų kiemą, grįžę pietaudavom namuose, miegodavom pietų, po to vėl prie jūros. Tik vakarieniaudavom kažkur Basanavičiaus gatvėje, tada dar būdavom pajūry iki saulėlydžio. Iki pat saulės nusileidimo buvo tobulai šilta, ramu, o jūroje nė bangelės. Vieną tobulą vakarą saulėlydžio sulaukėm pajūrio bare ant sėdmaišių grojant muzikai su ledais ir arbata. Net mažoji persijungė prie kito režimo ir rytais pūsdavo iki 10 val. (namuose net nuėjusi miegoti 1 val nakties, kitąryt vis tiek pabunda 7 val.).

Mūsų nuostabai, Joninės Palangoje nebuvo švenčiamos, visi buvo kviečiami švęsti jas Šventojoje. Pasidarėm pramogą - sėdom į autobusą ir nuvykom į tą apleistą kurortą. Būti pajūryje, kur Šventoji įteka į jūrą, per Jonines buvo tikrai smagu. Didžioji maudėsi Šventojoje, Mažoji kapstėsi smėlyje. Scenoje koncertavo įvairūs moterėlių kolektyvai, dainavo mano tėvų laikų dainas, kol kažkoks tipas nesugadino nuotaikos Kirkorovo dainomis, o vėliau mėgindamas sudainuoti D.Butkutės „Nemylėjau tavęs” vyrišku asmeniu („Tu sakei, kad aš nemoku būti paprastas, paslaptingas ir šaltas” su netinkamais kirčiais, nes kitaip nesirimuoja).
Galiausiai, atėjo Rūta Ščiogolevaitė ir apsimetusi Tina Turner gyrė pati save iki koktumo. Jei būtų tiesiog dainavusi be komentarų, gal būtų ir visai neblogai.
Visgi Joninių nuotaika pamažu grįžo nupynus dukroms vainikėlius, uždegus laužą ir paleidus dirbtinius vainikėlius su žvakutėmis plaukti upe. Paskutinysis vaizdas saulėlydžio apšviestas atrodė visai neblogai. Joninės man visuomet asocijuodavosi būtent su vainikėliais, plaukiančiais upe, deja, dažniausiai Kernavėje jų nesulaukdavom (tai dėl lietaus, tai dėl mažųjų noro miegoti). Taigi šįkart Joninės buvo kitokios su dviprasmiškais pojūčiais.
Kai apie vidurnaktį parsiradom į Palangą, Basanavičiaus gatvė knibždėte knibždėjo nuo žmonių. Dar dieną prieš po saulėlydžio joje nebedirbo nė vienas kioskas, o dabar net praeiti buvo sudėtinga.

Rodyk draugams

Kosas. Antras kartas

Tradiciškai vos sulaukę vasaros nusprendėm skristi į kažkurią iš Graikijos salų. Tiesa, svarsčiau šįkart rinktis Ispaniją, bet kainos ir kokybės pasiūlymas nugalėjo. Vis dar renkuosi Graikiją už šiltą orą, man tinkantį maistą (ėriena, žuvis) ir viešbučius, pritaikytus šeimoms.

Šįkart pasirinkom viešbutį Kose su daugybe vandens čiuožyklų. Deja, mažoji liko nuvilta: virš mažųjų čiuožyklų bėgo kriokliai, todėl ji jų bijojo, o didžiosios jai pasirodė gerokai per didelės. Gal būtų kitaip, jei su ja būtų čiuožinėjęs tėtis, bet atsitiko taip, kad kelios dienos prieš kelionę jis susilaužė ranką, taigi su mažąja bandžiau čiuožti aš, ir ji liko nepatenkinta. Didžioji, priešingai, kiaurą dieną laipiojo ir čiuožinėjo. Iš pradžių prašė, kad būčiau kartu, bet, galiausiai, kai pavargau, lakstė viena pati. Mažoji žaidė dažniausiai ant gulto arba prie baseino krašto pilstydama vandenį iš stiklinių ar mėtydama į vandenį žaislinį delfinuką, kad sesė nuplauktų ir parneštų. Vakarais eidavom į Mini disco. Didžioji vis dar patenkinta ten šoka (grįžusi į Lietuvą visus šokdino pusserės Olivijos gimtadienyje), o Mažoji įsidrąsino tik paskutiniais vakarais, ir tai, šokdavo ne viską, daugiausia tik traukinuką. Tiesa, prie animatorių greitai priprato, vis bėgdavo imti už rankos piratės. Dar kas vakarą prašydavo išdažyti skruostus - širdelėm ar rožytėm.

Ką gi mes šįkart matėm Kose?
1. Saulę, vėją, jūrą nuo kalno viršūnės (gyvenom viešbutyje ant kalno)
2. Elnius danielius viešbučio teritorijoje
3. Povus su poviukais, besiganančius Plaka miške
4. Antimachia tvirtovės griuvėsius, kuriais ropinėjo salamandros ir tarp kurių žydėjo didžiulės usnys
5. Nuostabų neprivažiuojamą tuščią smėlėtą pajūrį kažkur tarp Antimachia ir Kefales, kuriuo ropinėjo mažulyčiai krabai
6. Tradicinę graikišką taverną, nudažytą mėlyna spalva, kurios lubos buvo apipintos vynuogėmis ir asiliukų aptvarą šalia jos. Nuostabų atvirukišką vaizdą - vienišas alyvmedis ir šalia besiganantis asiliukas.

Nusprendžiau, kad „viskas įskaičiuota” atostogų jau užteks. Atostogos Sicilijoje ir Danijoje buvo kur kas įdomesnės ir nepasakyčiau, kad sunkesnės.

Rodyk draugams