BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sūrio kalnai, krioklys virtuvėje, raganos trobelė, judantis bokštas ir upės akis

Vieną neprognozuojamą vasaros savaitgalį vėl pasirinkau Druskininkus, kad turėtume ką veikti, jei netyčia pradėtų lyti. Atsarginiai variantai tokiam orui būna baseinas ir sniego arena. Tačiau šeštadienio oras buvo pakankamai puikus, t. y. nelijo, todėl teko kęsti Mažėlės zyzimą, kada eisim į baseiną. O dar netyčia pataikėm į Druskininkuose vykusią Sūrio šventę ir folkloro festivalį. Bobučių dainos mergiotėms nepatiko. Su Vyresnėlė išragavom sūrį (buvo labai daug pelėsinio rūšių, bet mums neįtiko), išsirinkom po vieną - ji salsterėjusį baltą lietuvišką, aš geltoną latvišką. Tėtis ragavo mugės alų, o Mažėlė užsiprašė giros, kurią netyčia beveik visą ir išpylė. Dar visos trys pasisupom ant didžiulių sūpynių su briedžio galva.

Smėlėto kranto paežery buvo kaip niekad ramu ir tuščia. Įsitaisėm čia pastatytuose sėdmaišiuose ir pagalvojau, kad norėčiau taip amžinybę sėdėti ir žiūrėti į vos vos nuo vėjo judantį ežero paviršių. Ta mano amžinybė tetruko apie 10 minučių, nes Mažėlė nutysė į žaidimų aikštelę, o Vyresnėlė su tėčiu išvažiavo pasivažinėti riedlentėmis. Jie abu šiemet atrado šį naują azartą.

Vakare šiaip ne taip sulaukę vakarienės „House” , pasvajoję prie dainuojančio fontano ir grįžę į nuomojamą butuką aptikom, kad virš viryklės bėga krioklys. Pasirodo, kaimynei iš viršaus trūko vamzdis. Vyrui teko ilgai belstis į duris, kol pagaliau jas atidarė išsigandusi apsimiegojusi senutė.

Kitą rytą pasidavėm Mažėlės prašymui ir nuėjom į vandens parką. Ten, kaip visad teko išsiskirti į dvi komandas - aš čiuožinėju su Vyresnėle, vyras su Mažėle mažajame baseinuke ir atvirkščiai. Diena vėl kažkur greitai prabėgo bebūnant paežery, o kitas rytas jau pasitiko lietumi. Buvau prisirašius nelankytų objektų, kuriuos būtų įdomu pamatyti, maniau, kad viskas nuplauks. Tačiau kol papietavom, lietus liovėsi ir pavyko viską apžiūrėti.
1. Šakočių muziejus. Mažutis, bet smalsu buvo pažiūrėti į aukščiausią Lietuvoje iškeptą šakotį, pamatyti kitų šalių šakočius. Ypač įdomus žalias japoniškas. Mergiotės išsiprašė nupirkti kiekvienai po mažą šakotį. O tai jau galėtų įskaičiuoti į muziejaus lankymo kainą, ar priešingai neimti mokesčio už jo lankymą, jei perki šakotį.
2. Merkinės bokštas. Viršuje judėjo nuo vėjo, tad šįkart ne tik Mažėlė, bet ir Vyresnėlė vos užlipus prašėsi atgal. O vaizdai gražūs - upių vingiai, salos, medžiai.
3. Raganos trobelė ant vištos kojelės. Gražus nameliukas kaip iš pasakos. Tik raganos namie nebuvo, langai užkalti. Žvilgterėjau pro plyšį, viduje stovėjo rašomasis stalas ir net telefonas. Įdomu, ką galvoja jos savininkas, kodėl nepaverčia vaikų mėgstama vieta-kavine.
4. Ūlos akis. Ūlos upės viduryje išsiveržęs šaltinis įdomiai judina vandenį ir primena pulsuojančią akį. Įdomus reiškinys. Vyresnėlė ir vandenį gėrė, paskaičius, kad jis stebuklingas. O mane atgrasė nekoks jo kvapas.

Toks nevisai įprastas buvo ilgasis savaitgalis. Dar išbandėm naują restoranėlį „Toli Toli” , įdomiai įsikūrusį už parduotuvės „Arti arti”. Maistas lyg kažkoks rytietiškas sveikuoliškas, tačiau meniu buvo ir graikiška musaka. Paragavau avinžirnių kremo ir šalavijų sėklų-migdolų deserto. Visai neprastai. „House” su Mažėle išbandžiau įdarytą kalmarą, o „Sicilijoje” nustebino nemaža porcija makaronų su jūros gėrybėmis (tik reikia prašyti be pomidorų padažo ir neaštriai), mergiotės konkuravo dėl mano užsisakytos porcijos. Mažėlė jau visai nebemėgsta picos, o Vyresnėlė, nors ją ir užsisakė, labiau buvo sužavėta mano patiekalu.

Rodyk draugams

Vakaras be INTRO ir PILNATIS be pilnaties

Vasaros metu savaitės viduryje mano mama retkarčiais pasilieka dukras nakvoti pas save sode, tuomet turim laisvą vakarą, tačiau dažniausiai nieko ypatingo ir neveikiam, tik ramiai praspoksom kokį filmą, jei pavyksta, neblogą.
Vieną vakarą mėginau surasti, ką nuveikus mieste. Mokytojų namų kiemelyje atradau nemokamą koncertą. Grojo dvi jaunos grupės „No intro” ir „Pilnatis”. Įsitaisėm už staliuko lauke ir išgyvenau de žavu jausmą žiūrėdama į namo sieną apglėbusius vijoklius ir danguje skraidančias kregždutes. O koncertas irgi buvo visai ne prastas, nepaisant kiek garsoko ir ne visai suderinto garso. Pirmoji grupė grojo roką. Muzika buvo persmelkta jaunatviško nerūpestingumo ir kartu pašėlusios nuotaikos. Pasijutau tarsi pati vis dar būčiau studenčiokė. Vaikinas, grojantis raudona pritariančia gitara, rodės groja visu savo kūnu. Vokalistas buvo santūresnis, gal labiau susitelkęs į žodžius. Kai kurios dainos judino kojas, o po to dar kelias dienas skambėjo galvoje. Pvz., Rain.

Antrojoje grupėje „Pilnatys” (iš tiesų mėnulis tą vakarą jau buvo nudilęs) grojo tik vienas vaikinas, bet jis derino tiek daug visokio skambesio garsų, kad buvo tikrai stebėtina, įdomu ir smagu klausytis.

Rodyk draugams

Iš atostogų į naujus namus

Savaitę praleidom Kose. Vyresnėlė sunkiai pakėlė skrydį, kylant ir leidžiantis tiesiog klykė, kad skauda ausis. Skrendant atgal prigirdėm ją tablečių, prilašinom lašų į ausis - parskrido be bėdų. Neaišku, ar placebo efektas, ar tikrai padėjo. Mažėlė skrido ramiai - kai lėktuvas kilo, susidomėjusi stebėjo pro langą, kažką savaip komentavo. Vėliau pasnaudė, paflirtavo su keleiviais. Stebėjausi, kad Mažėlė nekėlė jokių rūpesčių, o Vyresnėlei nuolat kildavo visokių bėdelių, o dar pačią pirmą dieną smarkiai nudegė nugarą, teko visą laiką plaukioti su marškinėliais.
Kasdien gyvenom režimu: pusryčiai-pajūrys-Mažėlės miegas pajūryje-pietūs-lauko baseinas su čiuožyklomis-Mažėlės miegas viešbutyje/Vyresnėlės dažymasis miniklube-lauko baseinai-vakarienė-minidisko. Vyresnėlė visus vakarus prašoko vaikų diskotekose, o Mažėlė tuo metu arba išsireikalaudavo krūties ir užmigdavo man ant kelių tame triukšme, arba tempdavo į viešbutį ir miegodavo ten. Gyvenom poniškai ir laisvai - valgėm ką norim ir kada norim. Viešbučio teritorija buvo didelė, prie kiekvieno baseinbo baras su kokteiliais, ledais, užkandžiais. Tad po 6-ių dienų tokio režimo mes (tėvai) jautėmės jau visko atsikandę. Tiesa, vieną dieną išsinuomavom automobiliuką ir apvažinėjom salą. Buvom prie karštųjų srovių įlankos. Tas sieros dvokas mane suerzino, o Vyresnėlė su Mažėle patenkintos ten tiurlinosi. Buvom Zia zooparke. Gyvūnų ten nedaug, ir jie vietiniai, tačiau pats parko išsidėstymas nuokalnėj ir kalno viršūnėj, nuo kurios atsiveria gražūs vaizdai, tikrai įspūdingas. Viršūnėje galima pasisūpuoti hamakuose, sūpynėse ir stebėti saulėlydį (na, jo nelaukėm). Pakeliui išlipom baltuosiuose paplūdimiuose, kur pasijutau kaip prie lietuviškos jūros, tik dar švaresnės - su Vyresnėle tuoj puolėm statyt pilis. Apskritai tikrai pailsėjau, išmokau nieko neveikti, tiesiog kvėpuoti tuo, kas aplink.
O kai gįžom namo, prie savo būsimų namų radom įkurtą žaidimų aikštelę su sūpynėm, čiuožykla ir smėlio dėže. Dar išvažiuodami užsisakėm pervežimo įmonę, kad galėtume staiga persikelti. Lyg tyčia vos persikėlėm, po kelių dienų įvyko viešos loftowno įkurtuvės su šokiais pokiais, kaimynų užkandžiais ir kepsniais ant griliaus. Truputį susipažinom su kaimynais, o Vyresnėlė tą patį vakarą į namus parsivedė du kavalierius - 8-erių Joną ir 6-erių Tomą.

Rodyk draugams

Dinozauro šventė ir šilumos namai

Šį savaitgalį pasijutau tarsi visai kitoje erdvėje. Šeštadienį visi keturi nuvažiavom į FIDI. Nestudijavau VU, nesu studentė, nors visgi filologė, bet mėgstu šią šventę dėl jos keistų pramogų – fukso kiaušinienės (pirmakursis atmušinėja kiaušinius keptuve), fukso maudynių (pirmakursis įkrinta į bačką su vandeniu, jei pataikoma į taikinį), stringų šaudyklės (šaudoma iš kelnaičių su kankorėžiais), unitazo mėtymo batais (reikia pataikyti batu į klozetą) ir kt. Na, o gimus Vyresnėlei, šią šventę pamėgau ir dėl jos - juk ji taip myli dinozaurus, kaip gi jai jo neparodžius. Šiemet FIDI vėl turėjo keistų pramogų - patrankos, iš kurių šaudoma kamuoliais ir bulvėmis; kriokliukų labirintas; dirbtinis žaibas. Man su Vyresnėle labiausiai patiko ratas, kurį suka žmonės. T.y., mes abi įlindom pasukti rato, kurį mūsų namuose nuolat mėgsta sukti mūsų degutis. Pasirodo, tai nėra taip jau paprasta, o įsibėgėjus ima suktis galva. Vyresnėlė pareiškė, kad degučiui lengviau, nes jis bėga keturiom kojom. O mūsų Mažėlė ištisas 2 valandas, kol mes dairėmės po FIDI, kuo ramiausiai pramiegojo vežimėlyje, nepaisant trankios muzikos (ant lauko scenos, kaip įprastai, grojo studenčiokų grupės). Dinozauras šiemet nuvylė, nes buvo sugedęs, o Vyresnėlei taip norėjosi pažiūrėti, kaip jis pats važiuoja (jį tempė kita mašina, tik vėliau matyt pavyko pataisyti), be to, jam iš nosies šnervių nėjo dūmai, kaip užpernai.

Sekmadienį nuvykom į užmiestį švęsti tėvelio kursiokų R. ir J. dukrytės vienerių metukų gimtadienio. Nors galvojom, kad neužsibūsim, prabuvom nuo 16 iki 21 val. Tame name buvo keistai ramu ir jauku. Jei tikėčiau tom visom bioenergetikų kalbom, sakyčiau, kad ten tvyro kažkokia geroji aura. Namo interjeras išdažytas linksmomis spalvomis - geltona, žalia, bordine. Dauguma langų - į pietus, tad nuolat švietė saulė. Namų šeimininkė (jubiliatės močiutė) pagamino tiesiog restoraninio maisto – orkaitėje keptą lašišą, bulves, ryžius su daržovėmis, makaronų troškinį, burokėlių karpačio, savo gamybos sūdytos lašišos ir kt.
Šventėje dalyvavo du kūdikiai (mūsiškė ir 3-ejų mėnesių mergytė), metukų jubiliatė, mūsų 6-metė ir 4-metė mergaitė. Vyresniosios iš pradžių kuklinosi, galiausiai įsižaidė su galybe didelių minkštų žaislų. Mūsų mažoji, mano nuostabai, keliavo iš rankų į rankas. Man tai buvo keista, nes jubiliatės seneliams tarsi turėjo ir jos užtekti, bet abi močiutės vis paprašydavo palaikyti mūsiškę – anot jų, nuolat besistebiantį didžiaakį vaiką. Mažėlė neprieštaravo, buvo rami, stebėjosi, šypsojosi. Galiausiai, ėmė snausti ant tėvelio rankų, o perguldyta į kėdutę, ten pamiegojo savo pusvalanduką. Jokio irzulio, zyzimo, koks nuolat būna mūsų namuose pastaruoju metu (nebežinau ir ką kaltinti, ar pilvą, ar dygstančius dantis). Sutemo. Supratau, kad laikas kažkur pradingo. Reikėjo važiuoti namo, o Vyresnėlė pareiškė, kad čia nakvos. Namų šeimininkė kvietė atvažiuoti dažniau ir net pasilikti, nors matė mus pirmą kartą, o jubiliatė su tėveliais grįžta gyventi atgal į Briuselį. Nesuvokiau, kaip nepažįstami žmonės gali būti tokie artimi ir jaukūs.
Deja, laukė pirmadienis. Vyresnėlė apsisnargliavo, o man pradėjo skaudėti gerklę (vėl tas bjaurus pojūtis, kad ką tik išpjauta angina ir visą gerklę plėšte plešia).

Rodyk draugams

Kultūrinis Vyresnėlės gyvenimas

Pernai per kalėdinį laikotarpį kartu su Vyresnėle aplankiau nemažai kalėdinių spektaklių vaikams - Raganiukės, Vilniaus mažojo teatro, Elfų teatro. Šiemet renginius su ja lanko tik tėvelis, tad nieko nežinau.
Visų pirma - Kalėdų eglės įžiebimas Katedros aikštėje, iš kurio sužinojau tik tiek, kad Kalėdų senio nebuvo, jį tik rodė ekrane, o scenoje tik vaikai-vykštukai šoko rokenrolą. Vėliau - kalėdinis mano darbo renginukas vaikams, kuriame, kaip visuomet, buvo rodomas naujausias VMT spektaklis, tačiau apie ką jis, taip ir likau nesužinojusi. Tėvelis pareiškė, kad kažkoks nesuprantamas, o Vyresnėlė - kad apie dėdę ir vaikus, kurie jo neklausė, daugiau nieko detaliau. Galiausiai - Vyresnėlė buvo Dramblių cirke kartu su krikšto mamos šeimyna. Grįžusi pareiškė, kad cirkas visai ne dramblių, o žmonių, nes daug daugiau žmonės kažką rodė, o drambliai mažai. Na, bet vis tiek patiko.
Dar Vyresnėlė buvo savo antros eilės pusseserės Aistės gimtadienyje, kuris vyko Akropolyje. Pareiškė, kad žaidimų kambarys buvo labai geras, norėjo daug jame žaisti, bet klounė neleido (gimtadienio vedėja), nes vis liepė dalyvaut jos žaidimuose. Taigi pati nori gimtadienio ten pat, bet be klounės. Tiesa, jai patiko, kad klounė išdažė jai veidą, bet buvo įpykusi, kad toji nemokėjo jos išdažyti kaip elnio, todėl išpildė tik antrą prašymą - išdažė kaip katytę. Tokie trumpi atsiliepimai, iš kurių turiu spręsti, kas vyksta Vyresnėlės gyvenime. Tiesa, nuotraukose ji visur išsišiepusi, taigi įspūdžių gerų tikrai gavo.

Rodyk draugams

Egzotinis cirkas: tukanas ir skruzdėdos

Mažylė taip mėgsta gyvūnus, bet suvokiau, kad cirke ji tebuvo vieną kartą - būdama vos pusantrų metų. Taigi šiemet nuėjom į tą patį Baltijos cirką po 4 metų pertraukos. Žinoma, mažylė laukė nesulaukė gyvūnų, ypač arkliukų. O arkliukai pasirodė tik pačioje pabaigoje, ir tai ne itin ką ir teparodė, tiesiog visaip pavaikštinėjo pagal muziką, turėjai įsivaizduoti, jog tai šokis. Didžiausią įspūdį, ko gero, paliko piratas su spalvingomis papūgomis ir netgi tukanu (šis paukštis mažylei kažkodėl labai mielas nuo mažens). Įdomu buvo pasižiūrėti ir į skruzdėdas. Nors tie gyvuliukai mažai ką ir veikė, bet pati scenografija (tamsoje šviečiantys namukai, iš kurių jie vis išlįsdavo) sukėlė jaukų įspūdį. Dar pasirodė pudeliai, beždžionės (mažylei patiko, kad beždžionėlė buvo su sijonuku). Per pertrauką mažylė įsiprašė į grandinines supynes. Juokinga - prieš 4-erius metus ji jose atrodė gerokai per maža, o dabar - jau per didelė.

Rodyk draugams

Paskutinės vasaros dienos ir vienaragis

Paskutinį vasaros savaitgalį praleidom vasariškai. Penktadienį su mažyle ir savo tėvais buvau akvaparke. Buvo gera upeliu išplaukti į lauką ir jausti dar šiltus saulės spindulius ant veido.

Šeštadienis buvo dar karštesnis, tad surizikavau su mažyle įlįsti į vietinį tvenkinį prie namų. Vanduo jau šaltokas, bet tas nedidelis gėlimas buvo visai malonus. Dar pasidaviau mažylės prašymams iš pakrantės molio nulipdyti saulytę, katę ir drugelį. Stebėtina, bet visai neblogai pavyko, parsinešusios namo dar pakepinom orkaitėj. Šeštadienio vakarą nuėjom į Baltramiejaus mugę. Nors daug kas sakė, kad tai dar eilinis komercinis renginys, pasirodė, kad anaiptol ne. Rotušės aikštėj liaudies meistrai lipdė puodus, drožė lėkštes, gamino metalinius papuošalus, tvarkė avies kailius. O aš ėjau ten daugiausia todėl, kad norėjau mažylei parodyti spektaklį „Misterija apie mergelę ir vienaragį“. Be abejo, ji su savimi pasiėmė savo žaislinį vienaragį ir nekantriai laukė spektaklio. Vienaragis įspūdį padarė (įspūdinga didelė karnavalinė galva), tačiau spektakliukas be siužeto, vien šokis, ir mažylė buvo nusivykusi, kad vienaragis šoko mažai, o po to pavirto vaikinu. Man asmeniškai patiko svajinga viduramžių muzika, geltonkasė mergina, besisukanti aplink mažais žingsneliais ir tas pats mistinis vienaragis.

Na, o sekmadienį įgyvendinau dar vieną seniai prašytą mažylės nora – pagauti žuvį. Nuvažiavom į “Žvejo sapną” netoli Sudervės ir ji akimirksniu kartu su tėveliu pagavo upėtakį, po to dar vieną. Visa laiminga spygavo, ypač, kai žuvys vis iššokdavo iš krepšio. Aiškino man, kad pati suvalgys visa žuvį, bet pajėgė sukirsti vos pusę.

Beliko vos keliso dienos vasaros, ir mažylei teks baigti savo atostogas pas močiutę sode, grįžti į darželį. Grįžti ji nenori, vienintelė priežastis – pažadėjau ją užrašyti į keramikos būrelį darželyje, nes mėgsta minkyti ir plasteliną, ir molį.

Rodyk draugams

Maratonininkė

Vakar mažylė pirmą kartą dalyvavo Velomaratone su dar 400-ais vaikų, neskaitant jų lydinčių tėvelių. Nuvažiavo 2,5 km nuo Seimo iki Baltojo tilto ir atgal per ~ 12 min. per gana smarkų lietų. Man sunku įsivaizduoti greitį, bet tėvelis sako, kad važiavo greit, tik pirmieji  (~ 10 metų) vaikai atvažiavo per 5 min., visi kiti važiavo apie 10-20 min. Nepaisant lietaus, gavom smagių emocijų, nemokamo mineralinio, ledų ir balionų.

Rodyk draugams

Kaip jaukinomės antis

Jonines šiemet atšventėm ne taip, kaip kasmet – ramiai pas senelį Joną sode. Mažylė pagaliau pamatė Aistę, pas kurią pastaruoju metu vis prašėsi važiuoti į svečius. Pasisėdėjom ramiai, tiesa, senelis su armonika neleido išsimiegoti Aistės broliukui. Na, bet reikėjo juk šventei gyvos muzikos. Išsiskirsčius svečiams, apie vidurnaktį nuvažiavom prie Balto tilto. Kadangi dienos metu mačiau ten statomą sceną, tikėjausi, kad kaip tik tokiu metu ten bus šventės įkarštis ir visi leis į Nerį vainikėlius. Deja, teko nusivilti. Scena buvo tuščia, o aplink Nerį tupėjo keletas girtaujančių nepilnamečių būrelių. Policija būtų turėjusi ką veikti. Mažylės prašymu perėjom Baltąjį tiltą kaip tikrą stebuklą, o ji baugiai nužvelgė meno kūrinį-strypą tilto viduryje, lyg jis jai kažkuo grėstų. Beje, mėginau išaiškinti mažylei, kad Joninės - senelio Jono vardo šventė. O ji paklausė - o „kada bus Zdislovo Joninės?“

Na, o kitą dieną išlėkėm į Druskininkus. Druskininkai nustebino savo tvarka ir grožiu - tvarkinga Nemuno pakrantė, ornamentais susodintos gėlės, atnaujinama teritorija šalia centrinio ežero, avinų skulptūra ir tt. Kurį laiką stebėjęsi, iš kur miestas gauna pinigų taip susitvarkyti (net Vilniaus centre prie Neries pilna šiukšlių), galiausiai išsiaiškinom – pasirodo, ima po 2 Lt už parą nuo kiekvieno viešbučio gyventojo. O veikti čia irgi yra ką. Visų pirma, nuėjom į vandens parką, nes buvau išdavusi mažylei, kad toks čia yra, taigi ji išzyzė eiti iškart. Kitą dieną praplaukėm Nemuną kateriu aplink Meilės salą (širdelės formos) – senukas kapitonas papasakojo apie senus laikus, kai šalia Nemuno buvo paplūdimys, ir apie naujus laikus – pramogų karstinių parką ir statomą uždarą slidininkų trasą, kurios savininkas nusišovė. Kai pasiūbavo katerį ant bangų ir lėkėm per posūkius, buvo ne juokais baisu, kad iškrisim. Sėdėjau su mažyle ant kelių šalia kapitono ir tiesiog lipau prie jo šono.

Dar mažylė užsimanė pavažinėti su raudona mašinyte (beveik kaip jos mylimas „Žaibas“), bet nuvažiavusi vos 5-ias minutes pareiškė, kad nebenori, tai vos įkalbėjau grįžti iki nuomos vietos.
O daugiausia džiaugsmo suteikė gyvūnai. Visų pirma, antys, balandžiai, kirai ir viena gulbė, kuriuos buvo galima be perstojo maitinti, vis jie buvo alkani. Kelias antis pavyko visai prisijaukinti – ėmė duoną iš rankų. Dar mažylė gavo malonumą pavedžioti šuniuką, mat sutikom pažįstamus su pekine Doli. Jie stebėjosi, kad ši leidžiasi vedžiojama, nes vaikų paprastai nemėgsta ir loja.

Grįždami namo dar apsilankėm Naujasodės drožinių parke, kuris nuo mūsų paskutinio apsilankymo gerokai papildytas drožiniais. Tuomet buvo tik drožinių malūnas, rūpintojėlių siena. Dabar mažylę labiausiai pradžiugino rėkiantis drakonas, o mane – staiga užgrojęs namelis-sala su išdrožtais šokėjais. Papietavę Vido malūne dar užlėkėm į Merkinę pasigėrėti vaizdais nuo piliakalnio ir išvykom namo.

Rodyk draugams

Dvi nemigos naktys, trys šlapios dienos

Savaitgalis buvo šlapias. Penktadienį po posėdžio Miškiniškėse su bendradarbiais išvykom plaukti Būkos upeliu. Užgriuvo liūtis, o dar upelis pasirodė visiškai okupuotas bebrų – daugybė jų nugraužtų medžių vis užkirsdavo mums kelią. Kiaurai peršlapau, bet nuotaika buvo gera. Kai įplaukėm į Baluošo ežerą ir išlipom į krantą, pasijuto šaltis. Teko nusirengti šlapius drabužius ir plaukioti ežere, nes vandenyje buvo kur kas šilčiau, nei ant kranto. Akimirką pasijutau tarsi būčiau iškritus iš kokio „Titaniko“ ir laukčiau, kada mus išgelbės. Visgi maiše turėjau sausus šortus ir megztinį, tai galėjau išsimaudžiusi greitai persirengti ir sušilti. O grįžusi dar iki pat paryčių prisišokau prie laužo. Rytą pamačiau, kad kelnės šlapios iki kelių nuo drėgnos žolės. Taigi dvejos poros kelnių ir marškinėlių buvo šlapi, laimei, apysausiai buvo likę šortai.

Šiek tiek pasnaudusi namuose vakare vėl pašokau ant kojų ir (mažylę palikę seneliams) nulėkėm į „Tebūnie naktį“. Prisivaikščiojom po miestą pirmyn atgal tiek, kad kojas pradėjo kaip reikalas skaudėti. O drabužiai vėl buvo drėgni. „Atviro rato“ aktorių dainos – silpnokas garsas, ir apskritai ištrauktos iš skirtingų spektaklių konteksto jos skambėjo ne taip įspūdingai. Keistas piešimas vandeniu prie Mindaugo tilto. Žibanti apleista ledainė Sereikiškėse su garuojančiomis-tirpstančiomis iš ledo išskaptuotomis galvomis. Kažkokie skrajojantys samurajai netoli katedros – ant lynų pasikabinę aktoriai atrodė tarsi pakaruokliai. Ant tėčio pečių sėdinti ir snaudžianti mergaitė su meškiuko formos kuprine ant nugaros. Replika - „Vargšas meškiukas, jis gi ne į tą pusę žiūri, nieko nemato“. Rokenrolinė muzika, pagal kurią jau visai nebesinorėjo šokti. „Rasa basa“ koncertas – vėlgi prastas garsas, ir išvis jau klausa buvo pavargusi klausyti.Tiek iš tos nakties.

Išsimiegoję kitą dieną sumąstėm nueiti pėsčiomis iki „Ozo“, išnaudoti progą, kol mažylės nėra ir pasižiūrėti kiną. Trečia diena iš eilės buvau sulyta ir šlapia sėdėjau kine.

Po lietingo savaitgalio atėjo vėsoka lietinga savaitė. Savaitės dienos bėga kažkaip neįprastai greitai, nors visiškai nieko neveikiu. Tik dirbu, po to važiuojam pasiimti mažylės į sodą, grįžtam, kiek pasitvarkau ir miegot.

Rodyk draugams