BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ten, kur gyvena kaliausės ir kur atgyja senovės dievai

Vyrui papriekaištavus, kad neįdomiai leidžiam vasaros savaitgalius, suplanavau kelionę į dar nematytas Lietuvos vietas. Kadangi tą savaitgalį Žagarėje vyko tradicinis vyšnių festivalius, nusprendžiau nuvykti ten. Deja, orą prognozavo nekokį, o Žagarės apylinkėse nakčiai apsistoti nebuvo kur, vietiniai siūlė tik jų kiemuose statytis palapines. Artimiausia „patogios” nakvynės vieta pasirodė tesantys tik Šiauliai. Taigi suplanavau apvažiuoti tos vietos įdomybes.

1. Žagarė. Šalia Žagarės dvaro laukė išsirikiavęs kaliausių ralis - kaliausės sėdėjo senoviniuose zoporožiečiuose, žiguliuose, volvo ir ant jų stogų. Iš ten jos važiavo prie Švėtės upės, kur rungėsi plaukimo varžybose. Pirmosios skersai Švėtę plaukė Rūtą (Meilutytę) ir Juliją (Jefimovą) vaidinančios kaliausės, tiksliau, jas vyrai plukdė pripučiamomis valtimis. Rūtai sekėsi kur kas geriau. Vėliau plaukė kitos kaliausės, sėdinčios ant kėdžių, pririštos prie valčių galo. Prieš srovę atsilaikyti buvo sunku, tad galiausiai vienas iš „plukdytojų” nusprendė plukdyti kaliausę ne valtimi, o tiesiog prisirišęs prie liemens. Taip jis nugalėjo kitus du priešininkus, sunkiai valdžiusius irklus.
Po kaliausių pasirodymo pasivaikščiojom po įspūdingą Žagarės dvaro muziejų - dukras labiausiai sužavėjo iškamšos, ypač leopardo, taip pat kėdės iš ragų. Apskritai muziejuje daug įdomių šiuolaikiškų ir interaktyvių žaidimų. Prie dvaro gražus gervės fontanas ir 150 metų senumo palūžęs kaštonas.
Žagarės hipodrome vyko žirgų varžybos, bet vis užtaikydavom ateiti per pertrauką. Festivalio koncertinės programos irgi nesulaukėm, nes pavargom nuo bendro triukšmo ir vaikštinėjimo pirmyn atgal (renginiai išsibarstę dideliame plote). Galiausiai, sukirtom kas kiaulės ausį (Vyresnėlė), kas picą (vyras), kas žuvienę (aš), o kas užsispyrusi prasėdėjo nieko neimdama į burną (Mažėlė) ir nusprendėm vykti toliau. Kai važiavom pro Žagarės miestelio centrą, mums visą kelią šypsojosi įvairiausios kaliausės, stovinčios prie kas antro namo tvoros.
2. Žagarės puodų namas. Deja, pasirodė, kad jis restauruojamas, puodai buvo belikę ant stogo. Visgi įdomu.
3. Žagarės Žvelgaičio piliakalnis. Pasižvalgėm, bet kur tas Žagarės ozas, taip ir nesupratau. Matyt teks kada grįžt ir viską plačiau apžiūrėt
4. Menčių karjeras, pavadintas Marso kanjonais. Trenkėmis į jį ilgai ir baisoku keliu - mašinos apačią badė aukštos žolės ir skandino balos. Nežinau, ar verta tiek trenktis vėl kelių minučių vaizdų. Pažiūrėjom į tuos rausvus kalnus iš viršaus, į vidų nėjom, paklusę draudimo ženklui ir dukrų nesupratimui/nenorėjimui lipt iš mašinos.
5. Papilės Juros periodo atodanga. Čia tebuvo uolienos, kurios neva yra išlikusios iš tų senųjų laikų. Rašoma, kad čia iškasta per 300 Juros periodo laikų gyvūnų ir augalų fosilijų. Tik neaišku, kur jos išvežtos. Taigi reikia didelės fantazijos, kad pajustum tą laikotarpį ir tos vietos prasmę.
6. Papilės 15-kos kamienų liepa. Įdomu stebėti kažką kitokio. Vienas kamienas išlinkęs iki žemės beveik nulūžęs, tarsi medis norėtų iššliaužti. Prisiminiau, kaip vaikystėje žaisdavau liepų miške Mažeikiškio kaime - ten liepos irgi buvo beveik suaugusios kamienais, tarsi šoktų rateliu. Tų ratelių viduje būdavo mūsų „kambariai”.
7. Šiauliai. Atvykom į Šiaulius 8 val. vakaro. Mažėlei sukilo temperatūra, tad likom lindėti viešbutėlyje. Iš ryto aplankėm geležinę lapę paežery, palakstėm akmenų labirinte šalia jos, paieškojom laiko prie Šaulio-saulės laikrodžio ir susiruošėm keliauti toliau.
8. Naisiai. Šis kaimas tikrai nustebino. Viskas čia sukurta dirbtinai - milžiniškų piliakalnių eilė (Baltų arena) ir fantastiškas vaizdas nuo viršūnės (įspūdis tarsi skristum virš to plataus švelnučio švarios žolės patalo), apvalus tvenkinukas su plaukiojančiomis baltomis žąsimis, gėlės ir vaistažolės, augančios verpstės formos darželiuose (Baltų žolynų muziejus) - atrodo, gamta įvertino žmogaus darbą, o dabar prisideda prie to grožio. Vyresnėlė susidomėjusi apžiūrėjo visas 50-imt baltų dievų skulptūrų. Aš išanalizavau dar vieną saulės laikrodį, kuo tiksliausiai rodantį laiką (priešpiečiai) ir mėnesį (Liepinis). Laikrodyje buvo ypač įdomu tai, kad nebuvo valandų, o kiekviena valandą įvardinta žodžiais: Pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, pusryčiai, pietūs, pokaitis ir tt.
Arenos apačioje vyko šunų varžybos, taigi turėjom ir papildomų pramogų. Dar su Vyresnėle įkišom nosį į Naisių dvaro arklides (perskaitėm visų žemaitukų vardus). Būtinai norėsiu čia grįžti. Mažai tokių vietų, kur būtų tiek švarios erdvės akims, kur gamta gražiai dera su žmogaus sukurtais kūriniais. Gal ir gerai, kad pamatėm šią vietą tuščią, o ne per Naisių festivalį, nors įdomu būtų atvažiuoti čia ir tuo metu. Tik vyras sako, kad trūksta kokio mielo restoranėlio, nes pietauti teko grįžti į Šiaulius.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą